Keliavau į kitą šalį tiksliau, į Latviją, nes kažkaip lietuvių širdys dažnai ten važiuoja šlubuoti aplankyti buvusį sužadėtinį, praėjus trims mėnesiams po jo žymiojo išsiskyrimo. Taip, skamba kaip eilinė Vilniaus Lukiškių drama: lagaminas pusiau tuščias, rankinukas pilnas sentimentų, praeities nuotraukos telefone ir kvaila viltis širdyje, kad gal, jei jis pamatys mane gyvai, suminkštės kaip šakotis per Kūčias.
Žinojau, kur dirba gydytoju Rygos Respublikinėje ligoninėje. Atvykau viena, nervai į mazgą susivynioję, o lagaminas toks mažas, jog tiktų tik kelionei į Klaipėdą. Tykojau vestibiulyje, apsimetusi, kad ieškau kokio pacientų sąrašo ar pasiklydusios tetos iš Panevėžio. Kai pagaliau išvydau jį bėgantį koridoriumi su balta chalatu, atrodė, kad oras iš plaučių dingsta kaip lietuviškas euras po euro įvedimo. Tas pats žmogus, toks pat pavargęs žvilgsnis, lyg kiekvieną dieną gydytų visą Latvijos tautos melancholiją.
Priėjau, gan drąsiai pasakiau, jog reikia pasikalbėti. Jo akys tapo tokios didelės, kad galėjai ten matyti visus Rygos bažnyčios kupolus. Pajudėjome koridoriumi. Stengiausi skambėti tvirtai: aiškiai išdėsčiau, kad atvažiavau, nes nenoriu, kad mūsų istorija baigtųsi taip, kad vis dar jį myliu ir pasiūliau galimybę išgelbėti tai, kas buvo.
Ir ką jūs manot žmogus net sekundės nesuabejojo. Pasakė, jog sprendimą jau priėmė, kad dabar visas dėmesys tik darbui ir kad man vertėtų susirasti naują gyvenimą. Nė tonas nepasikeitė, bet šalčio lyg būtų vasario vidurys Šilutėje.
Suspaudžiau dantis, nenorėdama verkšlenti prieš jį. Kiek pašalinusi lagaminą iš širdies, ištraukiau dar nuo sužadėtuvių portmonėlyje užsilikusį žiedą ir grąžinau jam, o pati sparčiai atsisveikinau. Išėjusi laukan, prisėdau ant betono suolelio prie ligoninės įėjimo ir… tiesiog pratrūkau. Verkiau taip, lyg prie Katedros aikštės karšto šokolado kaina būtų pakilusi dvigubai. Verkiau dėl kelionės, dėl vilties, dėl atstūmimo, dėl tos meilės, kuri liko neatsakyta.
To nesuvokiau ant greta esančio suoliuko sėdėjo kitas gydytojas, matyt, iš Rygos, kaip ir jis. Pamatė mane šniurkščiančią. Po kelių minučių priėjo pagarbiai, švelniai ir sako:
Atleisk, kad trukdau… Jeigu ką nors reikia, tai čia esu. Viskas gerai?
Nuleidusi galvą sugebėjau tik išlementi:
Nelabai… Antrąkart tą patį žmogų leidausi, kad širdį sulaužytų…
Jis žiūrėjo manęs be jokių moralų, tik su tikra užuojauta. Paklausė, ar gali prisėsti šalia. Prisėdo. Pokalbis buvo neįprastas, švelniai keistas, bet labai žmogiškas. Pasiūlė vandens, klausinėjo, ar yra kas nors Rygoje, ar viena likau. Ir aš jam viską išdėsčiau atvažiavau vien tam, kad pamatyčiau, kad jis buvęs mano sužadėtinis, kad svajojome apie vestuves, kad paliko mane prieš tris mėnesius, o aš vis stengiuosi nepriimti realybės.
Jis manęs neteisė. Tik klausėsi. Kalbėjo ramiai. Sakė: Nereikia prašyti meilės ją reikia gauti dovanų. Diena gali būti tragiška, bet nereikia joje ir likti amžinai. Kalbėjo ne flirtuodamas, o tiesiog kaip žmogus, kuris tikrai nori padėti kitai lietuvei, kuri verkia prie ligoninės, lyg būtų praradusi brangiausią linų atskiedimą.
Taip ir pradėjome bendrauti… vėliau rašyti žinutes. Jam pasakiau, kad nenoriu čia ilgai užsibūti, kad noriu grįžti į Vilnių kuo greičiau. Jis paklausė, kada mano lėktuvas. O aš prisipažinau: bilieto neturiu, nes atvykau su durna viltimi susitaikyti.
Pasilik dar kelias dienas. Eik su manimi, susipažink su mano draugais. Bent jau ne tuščiai viesbutyje užsidaryk ir neverk, pasiūlė jis.
Sutikau. Pradėjom eiti valgymo turais po Rygą, klaidžioti gatvėse, susipažinau su jo ligoninės kolegomis. Buvo visiškas režimas sulaužyta širdis. Visiškai be jokių flirtų ar bučinių, tik ilgi pokalbiai, šypsenos ir menki bandymai pamiršti skausmą.
Po savaitės grįžau į Vilnių. Galvojau va, baigėsi, epizodas kaip seriale Moterys meluoja geriau. Bet toli gražu! Pradėjome kalbėtis kasdien žinutės, balsiniai, ilgaišoriniai pokalbiai apie dienos smulkmenas. Prabėgo pusmetis priklausomybė vis stiprėjo. Ir vieną dieną, be jokio įspėjimo, jis man parašė:
Esu Vilniuje. Noriu tave pamatyti.
Laukė prie oro uosto su savo lagaminu kaip tikras keliautojas. Atėjau susivėlusi, jį pamačiusi nieko nesupratau. Priglaudė mane ir pasakė tiesiai:
Myliu tave. Nenoriu kalbėtis tik per telefoną. Atvykau pasižiūrėti tau į akis ir pamatyti, ar ir tu taip jautiesi.
Ir aš pratrūkau. Bet dabar verkiau ne iš liūdesio. Iš baimės, džiaugsmo, netikėtumo viskas vienu metu. Pasakiau taip kad ir aš jį įsimylėjau, net pati to nesuvokdama. Ir, šiaip ar taip, nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai.
Šiandien jau treji metai kartu. Sužadėtiniai. Susituokėme rugpjūtį, šiemet pradedam dalinti kvietimus draugams ir giminėms. Kartais pagalvoju jei nebūčiau važiavusi į Latviją ieškoti buvusio sužadėtinio, tikriausiai niekada nesutikčiau to vyro, kuris dabar mano vyras.
Ir nors viskas prasidėjo su ašaromis ant ligoninės suoliuko, baigėsi neįtikėtina meilės istorija, kurią dabar pasakoju draugėms per juoką su Olandų gatvės arbata lietuviškai, su ironija ir lašeliu vilties.
