Mano brolis paskambino vakar ir prašė perkelti mano dalį kaimo sodyboje į jo vardą. Jo argumentas kad per paskutinius tris metus jis rūpinosi mūsų tėvu.
Kai baigiau studijas, išėjo iš tėvų namų, pasilikau Vilniuje, įsidarbinau gerą darbą, susituokiau ir netgaminau dukrą jos vardas Viltė, o sūnus Domantas. Tuo tarpu brolis susituokė, bet liko gyventi pas tėvus Kaune. Negaliu jam nieko blogo prigirsti jis geras vyras, o jo žmona Rūta nuostabi. Jie ilgai gyveno ramiai su tėvais, kol susilaukė dviejų vaikų. Nors mes buvome savarankiški ir dažnai lankėm senelius kaime, mano uošvis vis tiek mums padovanojo automobilį.
Vasaromis dažnai išvykdavo į pajūrį, o po to padėdavo tėvams tvarkyti sodą ir nuvalyti sniegą nuo lauko takų. Aistė, šeimos draugė, visada šalia buvusi, net kai visi norėjo padėti. Prieš trejus metus mūsų mama Birutė mirė, ir aš nebegalėjau taip lengvai padėti. Be to, kilo pasaulinės krizinės situacijos turėjau imtis papildomo darbo, kad galėčiau išlaikyti nuomojamą butą.
Laikas neturėjome net į miestą apsipirkti. Prieš mėnesį mirė tėvas Vytautas. Jo laidotuves organizavome kartu su broliu, o išlaidas padalijome po lygiai.
Vakar brolis paskambino dar kartą ir paklausė, ar galėčiau jam paveldėti mano dalį sodyboje. Jo vienintelis įrodymas kad jis tris metus rūpinosi tėvu. Buvau labai nustebęs tėvas turėjo mėnesinę pensiją, kurią skyrė net anūkams. Kaip senam vaikui galėtų reikti pinigų, ypač sodyboje?
Jis tiesiog pasakė, kad tai jo teisė, bet aš nesupratau, ką jis turi omenyje su rūpesčiu. Tėvai niekada nepasakė, kad sodyba skirta tik jam, ir aš nenoriu sugadinti šeimos santykių, bet taip pat neaišku, kodėl turėčiau atsisakyti to, kas man priklauso. Turiu paskolą, kurią reikia grąžinti, ir mūsų vaikas galėtų gauti šiek tiek pagalbos iš senelių.
Dabar nežinome, ką daryti. Aš broliui neišsakiau aiškaus atsakymo, tiesiog pasakiau, kad pirmiausia paklausiu žmonos. Kaip galėtume išspręsti šią situaciją, kad šeimos ryšiai nepaslystų?
