Diena, kai sužinojau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro
Santuokoje buvau septynerius metus. Kartu gyvenome dar nuo studentiškų laikų. Kurdami namus, pirkom baldus, susikūrėme jaukią kasdienybę viskas atrodė lyg ir paprasta, sava. Viskas baigėsi, kai supratau, jog jis turi kitą moterį. Radau keistų žinučių, nesutampančių dienotvarkių, dažnų pasiaiškinimų. Prispaudus prie sienos, jis viską prisipažino. Pasakė, kad nebėra laimingas. Išsiskyrėm. Tuomet jaučiausi visiškai palūžęs, todėl atsitraukiau ir nuo jo, ir nuo visos šeimos. Išvykau į Vokietiją, nutraukiau visus ryšius, kontaktų nebebuvo.
Tomis dienomis apie jo gyvenimą nežinojau nieko. Viską buvau užblokavęs. Niekas iš artimųjų apie jį neužsimindavo. Maniau, kad jis ir šeimai nebeaktualus.
Kai grįžau į Lietuvą, po truputį vėl ėmiau bendrauti su artimaisiais per gimtadienius, šeimos pietus, pasiskambinimus. Niekas neužsiminė apie nieką ypatingo. Nesulaukiau kažkokių ženklų, kad būčiau pasiruošęs tam, kas laukė.
Su seserimi niekada nebuvome labai artimi, bet visada buvome tvarkoj. Kalbėjomės, bet apie giliausius išgyvenimus nepasakodavome.
Prieš tris mėnesius ji man paskambino. Sakė reikia susitikti. Susitikome vienoje kavinėje Vilniuje. Ji atrodė labai nervinga. Papasakojo, kad tuokiasi ir norėtų, jog būčiau jos pabroliu.
Paklausiau, kas jos jaunikis. Ji nutilo kelioms sekundėms, po to pasakė vardą.
Tai buvo mano buvęs vyras Paulius.
Pasakiau, kad dar kartą pakartotų. Ji pakartojo. Pradėjo aiškinti, kad kartu yra jau dvejus metus. Dveji metai! Tai reiškė, kad jų draugystė prasidėjo jau po mano skyrybų. Kitaip tariant jis manęs nepakeitė kita moterimi, o nuėjo pas mano seserį Ievą.
Paklausiau, ar šeima žino. Ji patvirtino. Pradžioj, sakė, buvo nepatogu, bet vėliau visi apsiprato. Paulius vėl yra šeimos narys tik jau kaip jos vyras. Ir pridūrė nesakėm tau, nes vis galvojom kaip čia pasakyti, turėdama omenyje tavo liūdnas dienas.
Po pokalbio nuėjau pas mamą. Ji viską patvirtino. Visi žinojo, specialiai nieko nesakė, kad būtų mažiau ginčų. Paprašė, jog elgčiausi brandžiai, nes niekas nenori šeimyninių dramų. Sakė, kad vestuvės jau planuojamos ir niekas nenori įtampos.
Atsisakiau būti pabroliu. Net nesakiau, ar eisiu į pačias vestuves.
Nuo to laiko ryšiai su šeima minimalūs. Vestuvės vyksta, sesuo vis dar su juo.
O dabar pagal juos aš esu nebrandus.
Gal tikrai esu? Ši patirtis išmokė kartais šeima geba nustebinti labiau nei svetimi žmonės, o brandą kiekvienas matome pagal savo vertybes.
