Išvykau į kitą šalį tik tam, kad po trijų mėnesių pamačiau savo buvusį sužadėtinį, kuris mane paliko. Skamba beprotiškai, žinau, bet tuomet galvojau ne galva, o širdimi. Į lagaminą įsidėjau sužadėtuvių žiedą, išsaugojau mūsų nuotraukas telefone ir nešiausi kvailą viltį, jog pamatęs mane akis į akį, jis galbūt gailėsis. Žinojau tiksliai, kur jis dirba – gydytojas ligoninėje. Atvykau viena – su nedideliu lagaminu ir širdimi, sugniaužta iš nerimo. Sėdėjau ligoninės fojė apsimesdama, kad laukiu informacijoms apie pacientą. Kai pamačiau jį koridoriuje, atrodė, kad visas oras išnyko iš mano kūno. Tas pats baltas chalatas, pavargęs, skubantis… Priėjau ir pasakiau, kad turime pasikalbėti. Jis nustebo. Nuėjome koridoriumi. Bandžiau būti tvirta – paaiškinau, kodėl čia esu: nenoriu, kad viskas tarp mūsų taip pasibaigtų, vis dar myliu ir noriu bandyti išgelbėti mūsų ryšį. Jis nesudvejojo: pasakė, kad jau apsisprendęs, susitelkęs tik į darbą, o man reikia judėti toliau. Balsas buvo ramus, bet šaltas… pernelyg šaltas. Sukandau dantis, kad nepradėčiau verkti. Linktelėjau, ištraukiau žiedą iš piniginės, grąžinau ir greitai atsisveikinau. Išėjusi atsisėdau ant betoninio suoliuko prie ligoninės – ir… tiesiog nebeišlaikiau. Užsidengiau veidą ir pravirkau taip, kaip nebuvau verkusi mėnesių mėnesius. Verkiau dėl kelionės, dėl iliuzijų, dėl atstūmimo, dėl meilės, kuri liko neatsakyta. Nepastebėjau, kad šiek tiek toliau, ant kito suoliuko, per pertrauką sėdėjo kitas gydytojas. Keletą minučių jis klausėsi mano verkimo. Kai jau ėmiau kiek nurimti, priėjo ir tyliai pasakė: „Atsiprašau, kad trukdau… jeigu ko nors reikia, aš čia. Ar Jūs gerai?“ Nuleidau galvą, o ištariau tik: „Ne… man jau antrą kartą sudaužė širdį tas pats žmogus.“ Jis pažvelgė su nuoširdžiu rūpesčiu. Paklausė, ar gali atsisėsti šalia – atsisėdo. Tai buvo keistas, netikėtas, labai žmogiškas pokalbis. Pasiūlė vandens, pasidomėjo, ar turiu pažįstamų mieste, ar esu viena. Papasakojau jam viską – kad atvažiavau tik dėl jo, kad jis buvo mano sužadėtinis, kad planavome vestuves ir kad po trijų mėnesių vis dar negaliu to priimti. Jis manęs nevertino, tik klausėsi. Kalbėjo ramiai: sakė, kad neverta prašyti meilės. Kad normalu jausti skausmą, bet negalima likti tame visam laikui. Jo balsas buvo ne flirtas – tai buvo rūpestis nepažįstamai moteriai, verkiančiai prie ligoninės. Taip pradėjome kalbėtis – vėliau pradėjome rašytis. Jam sakiau, kad nenoriu ilgai likti šioje šalyje, noriu grįžti greitai. Jis paklausė, kada mano skrydis namo. Atsakiau tiesą – bilieto neturėjau, nes grįžtu su viltimi dėl susitaikymo. Tada jis pasiūlė: „Pasilik bent kelioms dienoms, išeik su manimi ir draugais – kad nesėdėtum viena viešbutyje ir neverktum.“ Sutikau. Vakarieniavom, vaikščiojom po miestą, sutikau jo kolegas iš ligoninės. Aš buvau visiškai „sudaužytos širdies“ režime. Tarp mūsų nieko neįvyko – nei bučiniai, nei flirtas. Tik ilgi pokalbiai ir nedrąsios šypsenos, kurios bent trumpam leisdavo pamiršti skausmą. Po savaitės grįžau į Lietuvą ir galvojau, kad viskas tuo pasibaigs. Bet mes ir toliau rašėmės – kasdien, šešis mėnesius. Ilgi laiškai, vėlyvi skambučiai, balso žinutės – paprasti dienos dalykai. Kol patys nepastebėjome – tapome vienas kitam labai svarbūs. Vieną dieną, nieko nepasakęs iš anksto, jis pasirodė mano mieste. Parašė: „Aš čia – noriu tave pamatyti.“ Laukė manęs oro uoste. Nuėjau – kai jį pamačiau su lagaminu, nieko nesupratau. Jis apkabino ir pasakė tiesiai: „Aš įsimylėjau tave. Nenoriu kalbėtis per ekraną – atvykau, kad galėčiau pažvelgti tau į akis ir pamatyti, ar tu jaučiasi taip pat.“ Pravirkau – bet ne iš liūdesio, o iš baimės, jaudulio, nuostabos – visko iškart. Pasakiau „taip“ – kad myliu jį, net pačiai to nesuvokiant. Nuo tos dienos oficialiai prasidėjo mūsų ryšys. Šiandien sukanka trys metai, kai esame kartu. Esame susižadėję. Rugpjūtį susituokėme ir jau dalijame kvietimus. Kartais pagalvoju – jeigu nebūčiau išvykusi į kitą šalį ieškoti žmogaus, kuris mane atstūmė, niekada nebūčiau sutikusi vyro, kuris šiandien yra mano vyras. Nors viskas prasidėjo nuo širdį draskančio verkimo prie ligoninės suoliuko – mūsų istorija tapo pačia netikėčiausia meilės istorija mano gyvenime.

2021 m. kovo 17 d.

Kelionei ryžausi vedama širdies, o ne proto. Dar ir dabar negaliu patikėti, kad susikroviau nedidelį lagaminą, nueidama į Vilniaus oro uostą ir nusipirkdama bilietą į Kauną tam, kad susitikčiau su buvusiu sužadėtiniu Laurynu, praėjus trims mėnesiams po to, kai jis mane paliko. Žinau, atrodo beprotiška… Bet tada neturėjau jėgų klausytis logikos tikėjau, kad jei pamatys mane akis į akį, gal jam suminkštės širdis. Prie viso to, rankinėje vis dar nešiojausi sužadėtuvių žiedą, o telefono ekrane mūsų nuotraukas, mažą, kvailą viltį, kad viskas pasikeis.

Puikiai žinojau, kur Laurynas dirba Antakalnio ligoninėje gydytoju. Atvykau viena, drebančiomis rankomis laikydama lagaminą, širdį spaudė nerimo mazgas. Prie registratūros sėdėjau lyg laukčiau pažįstamo paciento, nors tikslas buvo visai kitas. Kai tik pamačiau Lauryną baltu chalatu einantį koridoriumi, lyg oras išplaukė iš plaučių niekas nebuvo pasikeitę: žvilgsnis užimtas, bet pavargęs, žingsniai kiek skuboti.

Priartėjau ir pasakiau: Turėtume pasikalbėti. Jis nustebo, bet nesipriešino. Nuėjome į atokesnį koridorių. Stengiausi atrodyti tvirta, nors viduje plyšo dviem dalimis. Išdėsčiau viską: kad dar myliu jį, kad nenoriu, jog taip paprastai baigtųsi mūsų istorija, kad verta kovoti už tai, kas mums buvo brangu.

Laurynas nė sekundės nesuabejojo jo balsas ramus, bet šaltesnis nei Žiemos ežerio ledas: Esu apsisprendęs. Dabar svarbiausia darbas. Tu turi gyventi toliau. Tos kelios sekundės virto amžinybe, spaudžiau dantis, stengdamasi neverkti tiesiai jam prieš akis. Tik linktelėjau, išėmiau žiedą iš piniginės, grąžinau jam ir greitai atsisveikinau.

Lauką pasiekiau tarsi sapnuodama, prisėdau ant betoninės suoliuko priešais ligoninę. Ten nesutvardžiau savęs veidą paslėpiau rankose ir išsiverkiau taip stipriai, kaip dar niekad nebuvau verkusi. Verkiau dėl tos kelionės, dėl gražių svajonių, dėl atstūmimo ir meilės, kuri buvo vienpusė.

Tik vėliau pastebėjau, kad kiek toliau, ant kito suoliuko, sėdėjo gydytoja Rūta. Ji buvo pertraukos metu, ir girdėjo mano verkimą. Kai pagaliau susitvardžiau, ji tyliai priėjo ir pasakė: Atleisk, kad trukdau… galiu tau kaip nors padėti? Ar viskas gerai?

Šiek tiek nuleidusi galvą, sugebėjau išspausti: Ne… Man jau antrą kartą tą patį žmogų skaudžiai paliko.

Rūta žiūrėjo atidžiai ir šiltai. Paklausė, ar gali prisėsti šalia. Sėdo. Toks pokalbis buvo keistas, netikėtas ir kažkuo gražiai žmogiškas. Ji pasiūlė man vandens, pasiteiravo, ar turiu draugų Kaune, ar niekas nelaukia manęs. Papasakojau viską kad atvykau tik dėl Lauryno, kad buvome sužadėtiniai, kad turėjome vestuvių planus, kad paliko prieš tris mėnesius, o aš iki šiol nesugebėjau to priimti.

Ji klausė, nesmerkė. Glaustai kalbėjo: Nereikia prašyti meilės. Normalu jaustis prastai, bet ne leisti tam užgožti gyvenimą. Jos žodžiai nedvelkė flirtu tik nuoširdumu žmogaus, norinčio padėti nepažįstamai, kuri verkia prieš ligoninę.

Pradėjom šnekėtis. Vėliau ir rašyti žinutes. Papasakojau, kad nenoriu ilgai pasilikti Kaune, kad norėčiau kuo greičiau grįžti į Vilnių. Rūta pasiteiravo, kada mano autobusas, o aš prisipažinau dar neįsigijau bilieto, nes tikėjausi susitaikymo. Ji pasiūlė: Pasilik bent kelias dienas. Eik pas mus su manimi ir draugais. Neužsidaryk viešbutyje viena.

Sutikau. Kartu leidome laiką, vaikščiojome po miestą, vakarieniavome, susipažinau su jos kolegomis. Pas mane ilgą laiką nieko nevyko širdis vis dar buvo tarsi šukėse. Nebuvo nei bučinių, nei flirto tik ilgi pokalbiai ir neryškios šypsenos, kurios bent jau trumpam leisdavo pabėgti nuo liūdesio.

Po savaitės grįžau į Vilnių į savo kasdienybę. Maniau, kad viskas tuo ir baigsis, tačiau su Rūta pradėjome kalbėtis kasdien. Žinutės, vėlyvi skambučiai, trumpi balso įrašai paprasti dalykai, po truputį tapę artimi. Nepajutau, kaip vis labiau prisirišome. Praėjo šeši mėnesiai. Ir vieną dieną, nesakydama nieko iš anksto, Rūta atvyko į Vilnių. Parašė: Aš jau čia. Turiu tave pamatyti.

Ji laukė manęs prie stoties. Priėjau, pamačiau ją su lagaminu, pasimečiau. Ji apkabino mane ir pasakė tiesiai: Esu įsimylėjusi tave. Nebeturiu jėgų šnekėtis tik per ekraną. Atvykau tam, kad galėčiau žiūrėti tau į akis ir išgirsti, ką iš tikrųjų jauti.

Pradėjau verkti. Šįkart ne iš liūdesio. Iš baimės, jaudulio, netikėtumo… iš visko vienu metu. Išspaudžiau taip ir supratau, kad taip pat ją myliu, net jei iki tol to nesuvokiau. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai.

Šiandien nuo tos dienos praėjo treji metai. Esame sužadėtinės. Vestuvės vyko rugpjūtį, šventėme su artimiausiais žmonėmis, dalijome kvietimus. Kartais svarstau jeigu nebūčiau vykusi į Kauną ieškoti Lauryno, gal niekad nebūčiau sutikusi žmogaus, kuris šiandien vadinasi mano gyvenimo meile.

Nors viskas prasidėjo nuo ašarų ant ligoninės suoliuko, ši istorija virto gražiausia ir netikėčiausia mano gyvenimo meilės istorija.