Aš tai mačiau Ji jau ruošėsi uždaryti kasą buhalterijoje, kai vedėja iškišo galvą iš kabineto ir paklausė, ar rytoj galėtų „perimti“ tiekėjų ataskaitą. Balse buvo švelnus reikalavimas, kurio paprastai niekas neatmeta. Ji linktelėjo, nors mintyse jau sudėliojo dienos planą: pasiimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę mamai nupirkti vaistų, namuose patikrinti namų darbus. Ji įprato gyventi taip, kad nesiginčytų, nekeltų triukšmo, nesuteiktų progos pastebėti. Darbe tai vadino patikimumu, namuose – ramybe. Vakare ji ėjo nuo stotelės namo, priglaudusi prie šono maišelį su produktais. Sūnus drauge, susmeigęs akis į telefoną – kartais perklausdavo, ar dar gali „penkias minutes“. Ji atsakydavo „vėliau“, nes vėliau visada ateina savaime. Prie sankryžos, šalia prekybos centro, ji sustojo prie žalios pėsčiųjų šviesos. Automobiliai stovėjo dviem eilėmis, kažkas nervingai signalizavo. Ji žengė ant zebros, ir tuo metu iš dešinės eilės staiga išlėkė juodas visureigis. Jis tarsi išsiveržė, aplenkė laukiančius ir bandė prasprūsti pro mirksinčią šviesą. Smūgis nuskambėjo sausai, kaip nukritus sunkiai spintelei. Visureigis trenkėsi į baltą „Volkswageną“ – šis išvažiavo į sankryžą. „Volkswageną“ apsuko, galinė dalis slinko ant perėjos. Žmonės pėsčiųjų perėjoje atsitraukė atgal. Ji spėjo tik pagriebti sūnų už rankovės. Sekundė – ir viskas sustingo. Tada kažkas suriko. „Volkswageno“ vairuotojas sėdėjo susilenkęs, galvos nepakėlė iškart. Visureigyje išsiskleidė oro pagalvės, už priekinio stiklo sušmėžavo vyriškas veidas – jis jau stengėsi atsidaryti duris. Ji padėjo produktų maišelį, ištraukė telefoną ir surinko 112. Operatorius kalbėjo ramiai, lyg tai vyktų ne čia ir ne dabar. – Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra sužeistų, – tarė ji. – Mašina ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas. Sūnus stovėjo šalia, išblyškęs, žvelgė į ją tarsi ji dabar būtų tikrai suaugusi. Kol ji atsakinėjo į operatoriaus klausimus, prie „Volkswageno“ pribėgo jaunas vaikinas, atidarė duris, kalbėjo su vairuotoju. Visureigio vyras išlipo greitai ir užtikrintai, paskambino telefonu, apsidairė. Jis vilkėjo brangų paltą be kepurės, atrodė, tarsi užsitęsęs skrydžio vėlavimas, o ne avarija. Atvažiavo greitoji, paskui policijos ekipažas. Policininkas paklausė, kas matė smūgį. Ji pakėlė ranką – būtų keista, juk stovėjo tiesiai ten. – Duokite savo duomenis, – tarė inspektorius, išsitraukdamas užrašų knygelę. – Papasakokite, kaip viskas buvo. Ji pasakė pavardę, adresą, telefoną. Žodžiai ėjo sausai ir tiksliai. Ji paaiškino, kad visureigis išlėkė iš dešinės, „Volkswagenas“ važiavo savo signalui, perėjoje buvo žmonių. Inspektorius linkčiojo, rašė. Visureigio vyras priėjo arčiau – tarytum atsitiktinai. Žvilgtelėjo trumpai, be grėsmės, bet ji pasijuto nejaukiai. – Jūs tikrai įsitikinusi? – paklausė jis tyliai, tarsi tarp kitko. – Ten kamera, viskas matosi. – Aš sakiau, ką mačiau, – ji atsakė ir tuoj pat gailėjosi tiesmuko tono. Jis subtiliai šyptelėjo ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus patraukė ją už rankovės. – Mama, einam namo, – paprašė jis. Inspektorius grąžino jai pasą, ji susirinko maišelį ir nusivedė sūnų per kiemą. Namuose ilgai plovė rankas, nors buvo švarios. Sūnus tylėjo, paskui paklausė: – Tą dėdę pasodins? – Nežinau, – pasakė ji. – Ne mes sprendžiam. Naktį jai sapnavosi smūgio garsas ir kaip visureigis stumia orą prieš save. Kitą dieną darbe ji bandė susikaupti, bet mintys vis grįžo prie sankryžos. Po pietų paskambino nepažįstamu numeriu. – Sveiki, jūs vakar buvote eismo įvykio liudininkė, – vyriškas balsas, mandagus, neprisistatė. – Esame iš tų žmonių, kurie ten buvo. Norim tik, kad nesijaudintumėt. – Kas jūs? – paklausė ji. – Nesvarbu. Nemaloni situacija, bet ten ne viskas paprasta. Suprantat, dabar liudininkus spaudžia, tampo po teismus. Jums to reikia? Turit vaiką, darbą. Kalbėjo švelniai, lyg patardamas, kaip išsirinkti skalbimo miltelius. Nuo to darėsi baisiau. – Niekas man tikrai nespaudžia, – tarė ji, pajutusi, kad balsas sudrebėjo. – Ir nereikia, – pritarė jis. – Tik pasakykit, kad nesate tikra. Kad viskas vyko greitai. Taip visiems ramiau. Ji atmetė skambutį ir kelias sekundes dairėsi į ekraną. Tada padėjo telefoną į stalčių, lyg ten paslėptų patį pokalbį. Vakare pasiėmė sūnų iš mokyklos, užsuko pas mamą į kaimyninį rajoną, seną penkiaaukštį. Mama atidarė duris chalate ir iškart ėmė skųstis spaudimu, kad poliklinikoje vėl supainiojo vizitus. – Mama, – sakė ji, padėdama su tabletėm, – jei matei avariją ir lieptų „nesikišti“, ką darytum? Mama pavargusi pažvelgė: – Nesikiščiau, – pasakė. – Mano amžiuje jau nereikia heroizmo. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką. Žodžiai paprasti, net rūpestingi. Bet jai buvo skaudu – tarsi mama netikėtų, kad ji gali ištverti. Kitą dieną vėl skambutis, jau kitu numeriu. – Tiesiog rūpinamės, – jau pažįstamas balsas. – Suprantat, žmogui šeima, darbas. Klaida, būna. O liudininkus tampo metus. Kam jums to reikia? Gal geriau parašyti pareiškimą, kad nematėte smūgio momento. – Mačiau, – tarė ji. – Tikrai norite įsivelt? – balsas šiek tiek sustingo. – Kur jūsų sūnus mokosi? Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. – Iš kur žinote? – pasiteiravo ji. – Miestas nedidelis, – ramiai atsakė. – Nesame priešai. Rūpinamės jūsų ramybe. Ji padėjo ragelį ir ilgai sėdėjo virtuvėje, žiūrėdama į stalą. Sūnus kambaryje darė pamokas, šmėkštelėjo sąsiuvriais. Galiausiai ji atsistojo, užrakinusi duris grandine – nors tai vaikiška, grandinė neapsaugo nuo skambučių. Po poros dienų prie laiptinės ją sustabdė vyras be skiriamųjų ženklų ant striukės. Atrodė, tarsi laukiantis būtent jos. – Jūs iš dvidešimt septinto buto? – paklausė jis. – Taip, – automatiškai atsakė ji. – Dėl eismo įvykio. Nebijokit, – iškėlė rankas, lyg ji jau trauktųsi. – Esu pažįstamų pažįstamas. Juk nenorit turėti rūpesčių teismuose, viską galima išspręst žmoniškai. Pasakysit, kad nesate tikra – ir viskas. – Neimu pinigų, – išsprūdo jai. Kodėl būtent taip, pati nežinojo. – Apie pinigus niekas nekalba, – jis nusišypsojo. – Kalba apie ramybę. Turite vaiką, suprantat. Dabar nervingi laikai. Mokykloje visko būna, darbe irgi. Kam jums rūpesčiai? Jis tarė „rūpesčiai“ taip, lyg tai šiukšlės, kurias galima išmesti. Ji praėjo pro šalį neatsakydama, užkopė į aukštą, įėjo ir tada tik pastebėjo – rankos drebėjo. Padėjo rankinę ant spintelės, nusivilko striukę ir nuėjo prie sūnaus. – Rytoj iš mokyklos pats neišeik, – sakė ji ramiai. – Tave paimsiu. – Kas nutiko? – paklausė jis. – Nieko, – atsakė ji. Ir pajuto – tai jau melas, kuris ima gyventi atskirai. Pirmadienį atėjo šaukimas. Kviesta į skyrių liudyti ir atpažinti pagal eismo įvykio medžiagą. Popierius oficialus, su antspaudu. Įdėjo su dokumentais, bet jautėsi taip, lyg būtų padėjusi ten akmenį. Vakare vedėja ją sulaikė po darbo: – Žiūrėk, – sakė uždarydama kabineto duris. – Prie manęs priėjo. Domėjosi tavimi. Labai mandagūs. Sakė, kad esi liudininkė ir tau geriau nepergyventi. Nemėgstu, kai dėl mano darbuotojų eina. Būk atsargi. – Kas priėjo? – paklausė ji. – Neprisistatė. Bet tokie… pasitikintys, – vedėja gūžtelėjo pečiais. – Sako kaip žmogus – gal tikrai geriau nesikišti? Turim ataskaitų, tikrinimų. Jei prasidės skambučiai, visiems trukdys. Ji išėjo su jausmu, kad atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur galėdavo slėptis už skaičių. Namuose papasakojo vyrui. Vyras sėdėjo virtuvėje, valgė sriubą, tylėjo. Padėjo šaukštą. – Supranti, kad viskas gali baigtis blogai? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. – Tai kam tada? – ne piktai, labiau pavargusiai. – Turim paskolą, tavo mamą, vaiką. Nori, kad mus purtytų? – Nenoriu, – tarė ji. – Bet mačiau. Jis pažvelgė, tarsi ji sakytų vaikystės dalykus. – Mačiau ir pamiršk, – tarė. – Niekam nieko neprivalai. Ji nesiginčijo. Ginčytis būtų pripažinti, kad yra pasirinkimas, o pasirinkimas spaudė dar labiau nei grasinimai. Skambučio dieną atsikėlė anksčiau, sūnui suruošė pusryčius, pasitikrino, ar telefonas pakrautas. Į rankinę sudėjo pasą, šaukimą, užrašų knygutę. Prieš išeidama parašė draugei žinutę: kur vyksta, kada turi grįžti. Draugė atsakė trumpai: „Supratau. Parašyk, kai baigsi.“ Skyriaus koridoriuje kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimais. Nusivilko striukę, paliko ant kabliuko, priėjo prie budinčio. Nuvedė į kabiną pas tyrėją. Tyrėjas jaunas, pavargusiu veidu. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną. – Suprantate atsakomybę už melagingus parodymus? – paklausė. – Taip, – atsakė ji. Jis klausinėjo ramiai: kur stovėjo, kokia šviesa, iš kur važiavo visureigis, ar matė greitį. Ji atsakė, stengėsi nekalbėti per daug. Vieną akimirką jis pakėlė akis: – Jums kas nors skambino? – paklausė. Ji sutriko. Pasakyti – tai pripažinti, kad ją jau bando spausti. Nesisakyti – viską palikti sau. – Taip, – tarė. – Skambino. Prie laiptinės priėjo. Kalbėjo, kad sakyčiau, jog nesu tikra. Tyrėjas linktelėjo, tarsi laukęs. – Numeriai liko? Ji ištraukė telefoną, parodė įeinančius. Jis užsirašė, paprašė padaryti ekrano kopijas ir nusiųsti tarnybiniam el. paštui. Ji padarė tai vietoje – pirštai sunkiai klausė. Vėliau išvedė į koridorių laukti atpažinimo. Ji sėdėjo ant suolo, rankinę laikė ant kelių. Koridoriaus gale atsidarė durys – ji pamatė visureigio vyrą. Šis ėjo su advokatu, tyliai kažką kalbėjo. Prieidamas žvilgtelėjo – akimirkai užkliuvo akis. Žvilgsnis ramus, vos pavargęs, kaip žmogaus, įpratusio viską išspręsti. Advokatas sustojo: – Jūs liudininkė? – paklausė jis su šypsena. – Taip, – atsakė ji. – Rekomenduočiau atsargiai formuluoti mintis, – advokatas švelniai. – Stresinėse situacijose žmonės dažnai klysta. Juk nenorite atsakyti už klaidas. – Noriu pasakyti tiesą, – tarė ji. Advokatas kiek kilstelėjo antakį. – Tiesa kiekvienam savo, – tarė ir pasitraukė. Pakvietė į kabinetą. Parodė fotografijas, paprašė nurodyti vairuotoją. Ji nurodė. Pasirašė protokolą. Rašiklis paliko ryškias linijas – tai ramino: liko pėdsakas, kurio neištrins vienas skambutis. Išėjusi jau buvo tamsu. Ji ėjo iki stotelės, vis dairėsi, ar niekas neseka. Autobuse atsisėdo prie vairuotojo – taip daro tie, kuriems reikia nors truputį apsaugos. Namuose vyras sutiko ją tyliai. Sūnus pasisveikino iš kambario. – Na, kaip? – paklausė jis. – Pasakiau, kaip buvo, – atsakė ji. Vyras sunkiai atsiduso. – Supranti, kad jie dabar nesitrauks? – tarė jis. – Suprantu, – pakartojo ji. Naktį nemiegojo. Klausė, kaip laiptinėje tranko duris, kaip kažkas eina laiptais. Kiekviena detalė – kaip signalas. Ryte pati nuvedė sūnų į mokyklą, nors buvo nepatogu laiku. Paprašė klasės vadovės neišleisti sūnaus su pašaliniais, net jei pasakys „nuo mamos“. Mokytoja pažvelgė labai rimtai ir linktelėjo, be žodžių. Darbe vedėja kalbėjo su ja sausiai, pavestų darbų mažėjo, tarsi ji taptų pavojinga. Jautė kolegų žvilgsnius – greitai nusukdavo akis. Niekas nesakė tiesiai, bet aplink ją susidarė tuštuma. Skambučių savaitę nebuvo, paskui atėjo SMS nepažįstamu numeriu: „Pagalvok apie šeimą.“ Be parašo. Ji parodė žinutę tyrėjui, kaip šis prašė. Atsakė trumpai: „Užfiksavom. Jei bus dar, praneškite.“ Ji nesijautė apsaugota, bet jautė, kad jos žodžiai neištirpo. Vieną vakarą kaimynė iš pirmo aukšto ją pagavo ties liftu. – Girdėjau, į bėdą papuolei, – sakė ji, pritildžiusi balsą. – Jei kas, pas mane vyras namie dažnai. Nesidrovėk, paskambink. Kamerą prie laiptinės norėjom seniai, gal susimestumėm, pastatytumėm. Kaimynė kalbėjo paprastai, be heroizmo, kaip apie kodų keitimą. Nuo to gerklėje suspaudė ašaras. Po mėnesio vėl iškvietė. Tyrėjas pasakė, kad byla eina į teismą, bus posėdžių, ją kvies. Sakė ne tai, ką vadintų teisingumu, o apie procesus, ekspertizes, schemas. – Kas nors dar grasino? – paklausė. – Ne, – atsakė ji. – Bet vis laukiu… – Tai normalu, – tarė jis. – Stenkitės gyventi kaip anksčiau. Jei kas – tuoj praneškit. Išėjusi suprato – žodis „normalu“ skamba svetimai. Gyvenimas jau nebe toks. Ji tapo atsargesnė: keitė maršrutus, neleisdavo sūnaus vieno į kiemą, įsidiegė skambučių įrašymą, susitarė su drauge, kad rašys grįžusi. Nesijautė stipri. Jautėsi žmogumi, kuris tiesiog laiko ribą, kad nenukristų. Teisme, kai ją pakvietė, vėl pamatė visureigio vyrą. Sėdėjo tiesiai, klausėsi, kartais kažką rašė. Nežiūrėjo į ją. Tai buvo blogiau nei žvilgsnis. Tarsi ji būtų formalumo dalis. Kai paklausė, ar tikra dėl žodžių, sekundę pajuto baimės bangą. Prieš akis – sūnus prie mokyklos vartų, vedėja sausas veidas, mama, prašanti nesikišti. Ir vis tiek tarė: – Taip. Esu tikra. Po posėdžio išėjusi sustojo prie laiptų. Rankos šaltos, nors pirštinės – nenusėmus. Draugė parašė: „Kaip tu?“ Atsakė: „Gyva. Einu namo.“ Pakeliui užėjo į parduotuvę nusipirkti duonos, obuolių – namie juk reikia vakarieniauti. Keista, bet tai ramino: pasaulis nesustojo, reikalauja paprastų darbų. Namuose sūnus pasitiko prie durų. – Mama, šiandien eisi į tėvų susirinkimą? – paklausė. Ji pažvelgė ir suprato – būtent dėl šio klausimo ir ištvėrė. – Eisiu, – atsakė. – Tik pirma pavakarieniausim. Vėliau, kai uždarė duris dviem spynomis ir patikrino, ar grandinė uždėta, suprato – tai daro ne iš panikos, o ramiai, kaip naujos gyvenimo dalies dalį. Ramybės kaina – išmokti ją iš naujo. Ji negavo pergalės, negirdėjo padėkų, netapo heroje. Tačiau liko paprastas, sunkus žinojimas: ji nenusitraukė nuo to, ką matė, ir nebepasiduoda pati prieš save.