Chaotiška spinta, kalnai nelygintų drabužių, rūgšti sriuba šaldytuve – štai tokie mūsų namai. Bandžiau švelniai pasikalbėti su žmona apie buitį, bet… sulaukiau tik priekaištų. Marių pamilau iš pirmo žvilgsnio – jos žavesys ir grožis mane pakerėjo, o protinga, tvarkinga mergina atrodė tikra svajonė. Nedvejodamas pasipiršau. Nusprendėme apsigyventi kartu, ir iškart išgirdau, kad namų ruoša Marijos nežavi – ji verčiau rinktųsi karjerą, o buities darbus siūlė dalintis po lygiai. Man tai pasirodė teisinga ir sutikau, bet nežinojau, kas mūsų laukia toliau. Susitarėme dėl buities, Marija tikino, kad viską puikiai suderins. Ja pasitikėjau. Tačiau po pusmečio pastebėjau – planai griūva. Marijos karjera neklostėsi: dirbo puse etato neaiškioje įmonėje, atlyginimą gaudavo nereguliariai, tvarkaraštis chaotiškas. Išlaidas skyrė tik asmeniniams poreikiams, o aš dirbau nuo ryto iki vakaro. Tuo metu Marija atsainiai „prisiminė“ mūsų buities pasidalijimą, bet savo atsakomybės dažnai nepaisė. Iš pradžių ji tvarkėsi pareigingai, tačiau entuziazmas blėso. Namuose vis didesnis chaosas, drabužių kalnai, o kaltė galiausiai buvo suversta man – neva per mažai padedu. Man tai buvo labai skaudu. Tapau įstrigęs tarp darbo ir namų – nors lygiai buvom sutarę dalintis atsakomybėmis. Tyliai tikėjausi, kad susilaukus vaiko viskas pasikeis: Marija galės pasirūpinti namais būdama motinystės atostogose. Deja, situacija tapo tik blogesnė – dažnai pagalvoju, ar būtų lengviau visai be žmonos. Nuolatiniai barniai tapo mūsų kasdienybe. Nors stengiuosi suprasti žmoną ir jos situaciją, negaliu nusikratyti jausmo, kad mano poreikiai ignoruojami: dirbu biure ir namuose, bandoma suversti visus darbus man. Labiausiai norėčiau bent kiek pailsėti. Vis galvoju – ką Marija iš tikrųjų veikia motinystės atostogose, jei mūsų kūdikis, kuriam tik 2 mėnesiai, beveik visą laiką miega? Juk per tą laiką galėčiau ir valgyti paruošti, ir kambarį sutvarkyti… Bijau pagalvoti, kas bus, jei turėsime dar vieną vaiką. Esu už lygybę ir abipusę paramą, tačiau, rodos, Marijai ši sąvoka sunkiai suprantama. Nebetrokštu sugriauti šeimos – labai myliu savo vaiką, tačiau jaučiu – kantrybė išseko. Nebesu tikras, kaip toliau gyventi tokioje situacijoje. O jūs, kieno pusėje būtumėte šioje istorijoje?

Mano dienoraštis

Mūsų namuose viskas auga iš netvarkos chaotiška spinta, kalnai nelygintų drabužių, šaldytuve rūgštūs barščiai. Atrodo, jog visa tai mūsų tikrovė. Nusprendžiau švelniai pasikalbėti su savo žmona apie šiuos dalykus, bet kažkaip gavosi, kad pats likau kaltas.

Iš karto įsimylėjau Rasą, vos tik ją pamačiau. Jos šypsena, lietuviškas santūrumas ir gražios akys mane pakerėjo. Laikiau save be galo laimingu, kad galiu būti su tokia protinga, gražia ir tvarkinga mergina. Ilgai nedvejojau ir paprašiau jos rankos.

Nutariau persikelti gyventi kartu, o Rasa vos pradėjus pokalbį pasakė, kad nemėgsta namų ruošos. Ji norėjo daugiau dėmesio skirti karjerai ir sąžiningai dalintis buitį. Tada man tai pasirodė teisinga ir priimtina sutikau. Atrodė, kad susitarėme geriausiu būdu, bet ateitis parodė kitką.

Atsakomybės už namus pasiskirstėme, o Rasa užtikrino, jog suspės visur ir darbe, ir namuose. Patikėjau jos žodžiais, nesinorėjo kištis ir į primygtinius reikalavimus.

Praėjo šeši mėnesiai, pastebėjau, kad viskas vyksta ne taip, kaip svajojome. Rasos profesinė veikla pakibo ji dirbo puse etato kažkokioje mažai žinomoje įmonėje, atlyginimą gaudavo nereguliariai ir grafikas buvo chaotiškas. Tuo metu pinigus išleisdavo tik savo reikmėms. Likusius namų rūpesčius ir pragyvenimą palikdavo man dirbdavau nuo ryto iki vakaro, tačiau Rasa mielai prisimindavo tik pareigų pasidalijimą, dažnai užmerktų akis į savo atsakomybės dalį.

Pradžioje ji tvarkėsi pareigingai, bet entuziazmas nyko. Namai tapo vis labiau netvarkingi: nelyginti drabužiai, dulkės, apleisti kampai. Kai pagaliau pasakiau, paprašiau pagalbos gavau priekaištų, kad per mažai padedu. Skaudino toks elgesys. Būti atsakingam ir už darbą, ir už visą buitį per sunku. Juk iš pradžių sutarėm, kad viską dalinamės po lygiai.

Tyliai tikėjausi, kad viskas pagerės, kai gims mūsų kūdikis maniau, kad Rasa motinystės atostogose galės labiau pasirūpinti namais ir vaiku. Deja, situacija tik blogėjo. Kartais pagalvoju, kad be žmonos gyventi būtų lengviau. Prie visų šių rūpesčių prisidėjo ir nuolatiniai mūsų barniai.

Stengiuosi ją suprasti, įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi, bet vis tiek jaučiuosi nustumtas į antrą planą. Po darbo biure ir namuose bandau balansuoti tarp daugybės užduočių, o dar ir buities našta užkrauta ant pečių. O juk norėčiau paprasto poilsio.

Nesuprantu, kaip Rasa leidžia dienas motinystės atostogose kas jai trukdo paruošti vakarienę ar nors kiek susitvarkyti namus? Mūsų Merkytė teturi du mėnesius, ji didžiąją dienos dalį miega. Manau, kad tuo metu galėčiau bent jau padaryti šį tą naudingo namuose. Pagalvoju, kas bus, jei dar atsiras antras vaikas. Esu už lygybę, už abipusį palaikymą, tik atrodo, kad Rasa iki šiol nesuvokia šių vertybių.

Nenoriu sugriauti šeimos be proto myliu mūsų mažylę. Tačiau jaučiu, kad mano kantrybė beveik išseko. Nebežinau, kaip toliau gyventi tokioje situacijoje. Įdomu, kieno pusę, jei galėtum pasirikti, pasirinktum tu?