Žinai, vasaros atostogos šiais metais buvo visai kitokios, nei tikėjausi. Nusprendėme su vyru, kaip ir kasmet, su geriausiais draugais važiuoti prie jūros susirenkam visi su savo mašinomis, išsirenkam atokesnį kampą pajūryje ir ten pasistatome palapines. Toks mūsų savotiškas ritualas dieną maudomės, deginamės, vakarais sėdim prie laužo, kas nors būtinai ima gitarą, visi dainuojam ir gurkšnojam taurę sauso lietuviško vyno. Tikra atgaiva sielai.
Bet šiemet paskutinę minutę prie mūsų prisijungė vyro sesuo, Aistė, su savo pusketverių metų sūnumi. Aišku, diskutavom imti juos ar visgi geriau būtų buvę atsisakyti. Gaila man jų buvo, bet galėjau nujausti, kad bus ne viską taip paprasta.
Ai, jeigu atvirai, tie visi vargai buvo nė kiek ne dėl vaiko. Mažylis kaip medus: linksmas, smalsus, žaidė, maudėsi, valgė viską, net ir palapinėje ramiai nusnaudė. Priešingai motina! Kristau, ar galėjau pagalvoti…
Išvažiavome ir vargstam nuo pirmų kilometrų. Kas valandą Sustokim, man skauda nugarą, reikia prasitempti!, Gal galime kur stabtelėti, kavos? Tas kelias iki Palangos mūsų tempais tapo kankyne visi draugai jau saulėje deginosi, kai mes tik atvažiavom.
O tada pykčiai. Aistė pamačius mūsų palapinių miestelį suplojo rankas: Aš čia tikrai negyvensiu! Sako, galvojo, kad važiuojam su palapinėmis reiškia ieškosim nuomojamo butuko vietoje arba pigios viešbučio kambario. Neįtikinau, kad būtent dėl to vežėmės palapines, kilimėlius ir miegmaišius.
Baigėsi tuo, kad ieškojom jai ir vaikui nakvynės už 60 eurų už naktį, supranti? Dar mano vyras lakstė pirmyn atgal: parsivežk, išvežk, palydėk iki turgaus, nuvežk iki kavinės. Dar galiausiai reikia pailsėti nuo visų – pažiūrėkit sūnų jūs.
Žodžiu, jie turbūt daugiau pavargo, nei pailsėjo… Neslėpsiu, draugam vargo padarėm ir mes, nes visi dabar žiūrėjo ir saugojo tą vaiką, bet mažylis pats auksas, tikrai. O dėl Aistės kitąkart pasikviesim tik jos sūnų, jeigu tėvai norės. Jis tikra stovyklavimo žvaigždė. Va tau ir šeimos atostogos, tiesa?
