Žmona vežė šunį pas veterinarą ir tada ją pirmą kartą aplankė nuojauta, kad galbūt buvo padariusi lemtingą klaidą. Ir štai dabar mūsų namuose vietoje vienos nelaimingos gyvos būtybės atsirado jau dvi…
Viskas paaiškėjo, kai namuose pasirodė kačiukas. Na, kaip pasirodė žmona jį rado prie konteinerio. Kažkas tiesiog išmetė tą vargšę mažuolę…
Žmona ėjo išnešti šiukšlių, o sugrįžo namo su nauju šeimos nariu. Mes pavadinome jį Nepas nuo žodžio nepasisekęs.
Pirmas dalykas, kurį padarė kačiukas, įkišo abi priekines letenėles į karštą burokėlių sriubą. Kol žmona bandė pagauti nuo skausmo klykiantį mažylį nuo stalo, jis užpakalinėmis letenėlėmis įkrito į grietinės dubenėlį. O toliau prasidėjo visa istorija…
Nepas nuolat patekdavo į visokias bėdas. Išsimušė visas keturias letenėles tiesiog nušokęs nuo lovos.
Numesdamas nuo spintelių ir stalų stiklines, dubenėlius ir vazas, Nepas sugebėdavo pataikyti gauti jais per galvą. Paprasčiausiai todėl, kad šokdavo tiesiai po krentančiais daiktais.
Jeigu ant stalo būdavo druska, visi iš karto dengdavo ją delnu visi žinojo: dabar Nepas užšoks ir į ją tiksliai pataikys!
Tris kartus jį elektros srovė trenkė. Paprastai katės po to neišgyvena, bet, matyt, jo Angelas Sargas visad buvo šalia. Ir daktaras tris kartus jį atgaivino…
Keliskart jis vos nepaskendo kibire su vandeniu grindims plauti. Jį vis ištraukdavo laiku, todėl kibirai daugiau niekada nebuvo palikti be priežiūros.
Nepas turėjo unikalų šokinėjimo stilių ir niekada nepataikydavo į tikslą. Jis trankydavosi į viską kampus, veidrodžius, porankius…
Tad, jūs suprantat, kaip gyvenom.
Mano žmona vežė jį net pas bobutes, kurios juokėsi, pinigus ėmė ir kiaušiniais išriedėjo nelaimę iš vargšo katino. Tačiau kai Nepas išdaužė pas kiekvieną po servizą, blogas garsas apie jį pasklido ir daugiau nei viena burtininkė priimti nenorėjo.
Pavargusi nuo nuolatinių avarijų, žmona paprašė patarimo vienos pažįstamos, kuri pasiūlė katinui nupirkti porą, o gal net šuniuką.
Žmona nuo to tik apsidžiaugė. Ir už nemažą sumą eurų, džiaugdamiesi kartu su dukra, įsigijo baisų šunelį čihuahua veislės.
Kodėl baisų? Na, ar matėte gyvai šitą padarą, nepanašų nei į šunį, nei į žiurkę? Ir kaip jis loja ar, tiksliau, kosti…
Jei matėte ir girdėjote, tai suprasite mane.
Viskas paaiškėjo kitą dieną. Mūsų namai atokiau, tad šalia knibždėjo pelių…
Nepas pelių nebijojo. Priešingai jis jas stebėdavo, kartais net žaisdavo gaudynių. Dėl to nuo seno buvome pastatę pelių spąstus.
Ir į vienus iš tų spąstų įlėkė mūsų šuniškas padaras, kurį pavadinome Rikis…
Žmona vežė inkščiantį šunelį pas veterinarą, ir galvoje jau sukosi nuojauta, kad padaryta lemtinga klaida dabar namuose turėjome dvi nelaimingas būtybes…
Nepas tapo naujojo nesėkmingojo globėju. Abu kartu išdidžiai keliaudavo į kiemą. Jiems visada reikėjo žiūrėti į abi akis.
Jie patekdavo po skruzdėlių, vapsvų ir bičių antpuoliu. Žąsys stengdavosi juos grybštelėt snapu, o vištos pakirsti. Pridėjo rūpesčių.
Bet vieną dieną viskas pasikeitė
Aš savo automobilį, kuriuo kas rytą važinėjau į darbą, laikiau prieš pat namą vietos buvo sočiai. Kiekvieną rytą išeidavau su kavos puodeliu, užrakindavau vartelius, sėsdavau į mašiną ir išvažiuodavau.
Taigi, tą rytą Nepas, kaip visada, apvertė mano kavos puodelį, numetė sumuštinį ant grindų, bet nesislėpė po stalu, o kažkodėl puolė prie durų ir stojo ten kaip nepraeinama siena.
Bandžiau jį nustumti, bet gavau su letena ir išvydau išlenktą nugarą.
Kad tu šita neklaužada!!! kiek tik balsas nešė surėkiau. Maža tau kavą išliek, sumuštinį numeti dar ir draskaisi! O dabar, marš iš čia!
Bandžiau atstumti katiną koja, bet tada…
Iš po lovos išlėkė siaubingas padaras, primenantis šunį, ir, dūsaudamas, garsiai panašiai loti kaip kosėti, puolė ginti savo katiniško draugo!
Mažylis šuniukas pastatė lieknas drebėsenas kojeles ir stvėrėsi už NePo visas jo žvilgsnis rėkė: Užmuškit pirma mane, bet be kovos neatiduosiu!
Viskas ėmė rimtai grėsti.
Jūs rimtai?! piktinausi. Man į darbą vėluoju!
Nubėgau į miegamąjį, kur dar miegojo žmona.
Greičiau kelkis, man į darbą reikia. Tie du nepraleidžia pro duris!
Kas? Ką? paklausė sutrikusi žmona.
Atsikėlėme ir kartu atėjome prie jų. Vos tik priėjome, kieme pasigirdo baisus daužmas.
Išskubėjome laukan ir pamatėme stambi pienovežė, visu greičiu be stabdžių, prasinėrė tiesiai į mano automobilį, iš jo beliko metalo krūva…
Iš rankų iškrito naujai pripiltas kavos puodelis… Vairuotoją išvežė greitoji su infarktu. Ir taip pasitaiko gyvenime…
*****
Nuo tada Nepas ir Rikis ramiai išleisdavo mane, bet aš visada prieš išeidamas sustodavau ir paklausdavau jų abiejų:
Tai kaip ten, vyrai, kieme viskas tvarkoj?
Rikis parodydavo dantis ir linktelėdavo…
Gal manote, kad nuo tada jie tapo laimingesni? Kur tau!
Šita porelė vis toliau krapštosi į visokias, ir įmanomas, ir neįmanomas istorijas. Tų nuotykių kiek nori, tik dabar niekas nebekelia rankų į dangų, neskaičiuoja nuostolių ir neverkia dėl savo nelaimingų likimų.
Dabar jiedu yra nešiojami ant rankų ir bučiuojami, nuvalomi nuo grietinės, burokėlių sriubos. Rikiui nupirkome brangų, dailų antkaklį, o Nepui kiekviename kampe pastatėm draskykles ir nupirkome asmeninę guolio-lovytę.
Tiesa, ten jis nemiega, nes mėgsta ilsėtis šeimininkų kojūgalyje, iš kurio nuolat naktimis nudrimba, sukeldamas triukšmą…
Triukšme iš karto prisistato Rikis kaip tik pats miega toje naujoje lovytėje. Rikis įsijautęs kosti ir žada suplėšyt bet ką, kas tik išdrįs nuliūdinti jo mylimą katiną.
Maždaug po pusvalandžio visa šeima vėl sugula miegoti. Rikis ir Nepas pasiimami į lovą ir paguldomi per vidurį tarp mūsų su žmona taip bent iki ryto galima ramiau išsimiegoti…
O jei nesupratote, dėl ko visa ši istorija tai ir nesvarbu.
Kaip visada, čia viskas sukasi apie meilę. Patikėkite manimi, Rikis ir Nepas mylimi ne todėl, kad jie laimingi ar nelaimingi. Jie mylimi tiesiog todėl, kad jie yra.
Ir tai tikroji sėkmė!
