Kai vedžiau Joną, tikėjau, kad mūsų santuokos pagrindas bus meilė ir pagarba. Tačiau bėgant metams jo požiūris į mane ėmė keistis. Jis nebesidžiaugė tuo, kaip gaminu, nebemokėjo įvertinti mūsų namų jaukumo, dažnai leisdavo sau pašaipių replikų proga ir be progos.
Ypač sunkūs buvo giminės pietūs, kai Jonas būtinai turėdavo pasijuokti iš manęs, kiekvieną mano menką klaidelę paversdamas garsia ir linksmų šūksnių vertą istoriją. Visi juokėsi, bet aš žinojau, kad juokiasi mano sąskaita.
Tylėjau. Daugybę metų šypsojausi, nuleisdavau galvą, ramindamas save, kad taip jis bendrauja. Bet vieną dieną, mūsų dvidešimtųjų vestuvių metinių proga, kai visi artimieji susėdo prie šventiško stalo Vilniuje, Jonas peržengė visas ribas. Prieš mūsų vaikus, draugus ir gimines su pašaipa pareiškė, jog be jo neįkainojamų patarimų ir pagalbos niekaip neišgyvenčiau. Visi suriaumojo juokais, o manyje kažkas lūžo.
Tą naktį, gulėdamas tamsoje, pasiryžau: viską atlyginsiu taip, kaip jis nusipelnė. Bet ne ketinau keršyti garsiai, kelti skandalą ar triukšmingai išeiti. Mano kerštas turėjo būti išmintingas ir subtilus.
Pradėjau daugiau laiko skirti sau nuėjau į tapybos kursus, vėl pradėjau lankytis sporto klube ir, svarbiausia, vis dar gaminau tai, ką Jonas mėgo, tik šįkart darydavau tai truputį prasčiau. Jo dievinami cepelinai staiga tapdavo per sūrūs, rytinė kava per silpna, o marškiniai netekdavo savo idealaus lygumo. Jis pyko, skundėsi, bet aš tik nusišypsodavau ir tyliai ištardavau: Atsiprašau, Jonai. Matyt, pavargau.
Kitas mano žingsnis parodyti, kad galiu ramiai gyventi ir be jo. Pradėjau dažniau išeiti iš namų susitikdavau su draugėmis, eidavau į seminarus, leisdavausi pasivaikščioti Verkių parke. Jonas, kuris mane visą laiką matė tik klusnia namų šeimininke, netruko pajausti, kaip praranda ant manęs valdžią. Matė, kad tapau užtikrintesnė savimi, laimingesnė, labiau nepriklausoma ir jam tai baisiausiai nepatiko.
Vis dėlto tikrasis mano keršto momentas atėjo per jo gimtadienį. Suorganizavau didelį vakarėlį, pakviečiau visus jo draugus, kolegas, užsakiau pokylių salę brangiame Kauno restorane. Viskas buvo tobula. Bet vietoj perdėtų pagyrų per prakalbą pradėjau linksmai, bet šiek tiek šmaikščiai pasakoti istorijas apie jo nuolat daromas klaidas, užmirštus svarbius reikalus ir visokiausias jo nesėkmes.
Tai dariau šiltai šypsodamasis, pašmaikštavau, o mačiau, kaip jo veidas degė iš nepatogumo ir gėdos. Visi kiti juokėsi, o jis sėdėjo kumščius suspaudęs po stalu.
Po šventės Jonas kelias dienas tylėjo, atrodė susimąstęs. Mačiau jo akyse pagaliau suprato, kad prarado galimybę mane menkinti. Bandė atkurti seną tvarką, bet aš jau buvau pasikeitus. Nebebijojau jo žodžių ar išjuokimų. Išmokau save mylėti ir vertinti.
Po kurio laiko jis nustojo juoktis iš manęs artimųjų akivaizdoje, pradėjo padėti buityje ir vieną dieną pripažino: Tu pasikeitei Net nežinau, kaip su tuo susitaikyti.
Tik ramiai nusišypsojau ir toliau gyvenau savo naują, laimingą gyvenimą. Kartais kerštas reiškia ne griauti, o keistis. Galiausiai, tai mus užgrūdina ir išmoko kitus iš tiesų mus vertinti.
