Mano žmona turėjo močiutę, pas kurią praleisdavo kiekvieną vasarą. Močiutei tai nė kiek netrukdė. Tomis dienomis ji turėjo savo verslą, viską pati organizuodavo, augino ir pardavinėdavo vaistinius augalus vaistinėms. Mano žmona iki šiol nelabai supranta, kaip buvo viskas surėdyta, bet prisimena, jog, lyginant su ano meto lygiais, močiutė uždirbdavo tikrai daug. Ji buvo labai savita moteris, su charakteriu. Labai mylėjo mano žmoną, niekada netaupė maistui, tačiau pinigų jokiems malonumams visai neduodavo. Visi įtarinėjo, kad ji kažkam taupo.
Močiutės namuose stovėjo didžiulės spintos su galybe skyrių kiekviena užrakinta atskiru raktu. Vaikystėje mano žmona dažnai klausinėdavo, kas gi slepiasi viduje, bet močiutė vis kartodavo, kad tai darbo reikalai. Vėliau laikai pasikeitė. Verslumas tapo įprastas, atsirado didelė konkurencija ir močiutės veiklą užgožė kiti. Tada ji pradėjo gydyti žmones liaudiškomis priemonėmis. Už pagalbą pinigų neimdavo, bet pas ją lankydavosi labai pasiturintys žmonės.
Kai ją aplankydavome, kol dar buvo gyva, stebėdavomės, kaip skurdžiai ji gyveno apsirengusi senais drabužiais, valgydavo labai paprastai. Mes, atvažiavę, visuomet atveždavome maisto, bet ji jį priimdavo labai nenoriai. Vis kartodavo, kad negalima jos lepinėti, ir kad prie tokio gyvenimo ji jau pripratusi.
Kai močiutė mirė, namą paliko mano žmonai. Nuvažiavome tvarkyti paveldėjimo reikalų ir jos sandėliuke radome kalnus maisto visiškai supelijusio ar pasenusio. Paaiškėjo, kad dėkingi klientai atnešdavo įvairiausių gėrybių, bet ji jų beveik neliesdavo. Bet tikrasis netikėtumas laukė mūsų atsidarius jos spintas ten buvo sukrauta daugybė brangių daiktų iš devintojo dešimtmečio, visas mini muziejus. Kiekiai buvo tiesiog milžiniški.
Stebėjausi kodėl ji laikė pinigus daiktuose, kurių vertė aiškiai kris? Negaliu šios moters suprasti Galbūt per ilgą gyvenimą ji taip ir neišmoko pasitikėti rytojumi. Dabar supratau, kad kartais didžiausi turtai tai mūsų gebėjimas dalintis ir priimti šilumą, o ne daiktuose ar užrakintuose skyriuose.





