Mano buvęs vaikinas slėpė mane nuo savo draugų, nes, pasak jo, „aš buvau ne jo lygio“.

Žinok, mano buvęs vaikinas mane visada slėpdavo nuo savo draugų jo nuomone, nebuvau verta jo lygio. Aš tą supratau jau pačioje pradžioje, bet kažkaip likau. Jis buvo iš pasiturinčios šeimos, mažame miestelyje jo tėtis stambus verslininkas, mama nedirbo, gyveno dideliame name ir važinėjo nauju automobiliu. O aš gyvenu paprastame Vilniaus rajone, dirbu kasininke Maximoje, padedu mamai su namų išlaidomis.
Susipažinom viename jaukiame kavinėje, kai pirkau kavą prieš savo pamainą. Jis paskui pradėjo man rašyti, skambinti ir kvietė į pasimatymus. Pradžioje viskas atrodė gražu, bet kažkaip keista. Niekada nevesdavo manęs į vietas, kur lankosi su draugais. Visada rinkdavosi tolimesnes kavinukes ar parkus, kur niekas mūsų nepažino. Jei vaikščiodavom per miesto centrą ir pamatydavau pažįstamą, jis iškart paleisdavo mano ranką ir sakydavo: Einam greičiau per kitą pusę. Paklausiau, kodėl taip elgiasi, atsakė: Mano draugai labai kritiški, nenoriu apkalbų. Nuryjau tą jo paaiškinimą.
Visa esmė paaiškėjo viename vakarėlyje. Jis mane pakvietė, apsirengiau tvarkingai, nusipirkau kuklią, bet gražią suknelę. Įėjus, jis pašnibždėjo: Pabūk prie baro, pasisveikinsiu su keliais draugais. Praėjo dvidešimt minučių. Po keturiasdešimt minučių matau, jis juokiasi, pozuoja nuotraukoms, apsikabina. Nepristatė manęs niekam. Kai priėjau, pastatė ranką prieš mane: Palauk laukę, gerai? Lauke aiškino: Čia svarbūs žmonės, nenoriu susimauti.
Laikui bėgant, jo komentarai vis skaudžiau dūrė. Sakydavo, kad kalbu per liaudiškai, kad turėčiau keisti aprangą, kad nefotografuos mūsų ir nekels į socialinius tinklus, nes šeima rezervuota. Niekada nebuvo savo namuose. Niekada nesutikau jo tėvų. Kai kviečiau į mamos gimtadienį, susilaukiau visokiausių pasiteisinimų darbai, automobilis, nuovargis. Bet kai buvo renginiai jo aplinkoje, dingdavo savaitgaliui.
Vienu momentu tiesiai paklausiau: Tau gėda būti su manimi? Jis tylėjo kelias sekundes ir tarė: Čia ne gėda… tiesiog mes iš skirtingų pasaulių. Tu gera, bet mano draugai kitam lygyje, nenoriu, kad mane teistų. Tas sakinys sužlugdė mane. Paklausiau: O tu gali mane teisti? Tik patraukė pečius.
Blogiausia buvo, kai pamačiau jo Instagram’e nuotraukas su kolege žinoma miesto advokato dukra. Prabangūs restoranai, renginiai, šypsenos, pažymėjimai. Su ja pozuoja ir didžiuojasi, o apie mane nė žodžio. Paklausiau jo sakė, tik draugė. Susipykom stipriai. Pasakiau, kad nenoriu būti slapta jis atsakė: Jei tau netinka, vadinasi viskas baigta.
Ir taip ir buvo. Išsiskyrėm ten pat. Išėjau viena per keletą kvartalų ir verkiau. Po savaitės jau oficialiai buvo su ta mergina. O aš toliau dirbau, matydavau jo nuotraukas su brangiais drabužiais, kelionėmis, vakarienėmis. Niekada neatsiprašė, niekada nepripažino, kad mane įskaudino.
Dabar žinau metus buvau ta mergina, kurios niekas neturėjo matyti. Ta, kuri egzistuoja tik už uždarų durų. Ta, kuri nepakankama bendrai nuotraukai. Ir tai neišsitrina taip paprastai.