Mano žmona visada buvo labai drovi. Būdama tarp mūsų draugų, ji dažniausiai tylėdavo, kalbėdavo tik tada, kai kas nors jos paklausdavo. Ji niekada nekėlė skandalų ar pavydo scenų. Ji rūpinosi manimi, nekėlė reikalavimų ir su dėkingumu priimdavo kiekvieną mano dovaną.
Mūsų santykiai buvo tarsi tobuli neturėjome jokių paslapčių, viską visada spręsdavome drauge. Kai grįždavau namo iš darbo, žinojau, kad manęs lauks gardi vakarienė, besišypsanti žmona ir tvarkingi namai. Ko dar galėjo reikėti?
Tačiau, kaip dažnai gyvenime būna… Net ir turėdamas, atrodytų, idealią šeimą, vis vien troškau nuotykių. Man visada kažko trūko mūsų intymiame gyvenime o tiksliau, jo beveik visai nebuvo. Man tai netiko, tad nusprendžiau susirasti meilužę.
Mano žmona viską sužinojo ir mes išsiskyrėme.
Apsigyvenau su meiluže, bet tik tada supratau, koks buvau kvailys. Bute visada tvyrojo netvarka, po darbo niekas nelaukė su karštu maistu. Net neturėjome apie ką kalbėtis.
Tada panorau sugrįžti pas žmoną, bet jau buvo per vėlu. Ji tuo metu jau buvo susiradusi kitą vyrą.
Šito sau niekada neatleisiu. Savo kvailumu praradau tobulą moterį.
