Grįžau namo. Nustebau Aušrinės, mano žmonos, niekur nesimatė. Jos ir mūsų vienų metų sūnaus nebuvo nei virtuvėje, nei kambariuose, visur tyla. Nerimas spaudė krūtinę vis stipriau. Norėdamas išsiaiškinti, kas nutiko, pasukau pas kaimynę Zitą, gal ji matė ar žino ką nors apie Aušrinę. Vos priėjęs prie jos durų, Zita išėjo į koridorių, ir mano nuostabai, laikė rankose mano sūnų Dominyką.
Pasirodo, Aušrinė paliko sūnų Zitos priežiūrai ir išbėgo reikalais matyt, kažkas labai skubaus.
Nors kūdikių priežiūroje patirties man netrūko, negalėjau nustoti sukti galvos, kas nutiko tokio, kad Aušrinė taip staiga dingo. Visgi buvau jai dėkingas radau šaldytuve inde pašildytą vakarienę. Tam, jog pasišildyčiau mikro bangų krosnelėje ir netektų galvoti ką valgyti.
Laikas slinko pusvalandis, valanda, dvi, penkios Nerimas kilo vis aukščiau. Bandžiau skambinti Aušrinei, rašiau žinutes, bet telefonas tylėjo. Praėjo valandos, o aš nesulaukiau jokio atsakymo. Galiausiai pavyko užmigdyti Dominyką, bet pats tupėjau ant sofos, laukdamas su kiekvienu caktelėjimu prie durų, kad ji pagaliau grįš.
Ir tada skambutis. Susijaudinęs atsiliepiau, vos ne uždusęs klausimais apie kur ji, kas nutiko, ką veikė visą dieną. Tačiau Aušrinė vengė tiesaus atsakymo. Vietoj to, jos balsas atrodė tolimas ir šaltesnis nei bet kada pranešė, kad negrįš namo, ir apsisprendė palieka sūnų mano globoje visam laikui.
Apėmė šaltas šokas savo ausimis negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Suspaudęs telefoną delne, tikėjausi, kad tai tik žiaurus juokas. Dabar likau akis į akį su sunkia atsakomybe: tapti vienišu tėvu, būti tiek motina, tiek tėvu mūsų sūnui, kad tik neleistų jam pasigesti šilumos, rūpesčio ir meilės. Staiga visas pasaulis tapo mažas, apgaubtas vien tik manęs ir Dominyko, ir dabar supratau viskas keisis, ir viskas priklausys tik nuo manęs.
Marius grįžo namo. Niekur nerado savo žmonos. Po akimirkos sūnų rado pas kaimynę…