Reklama nėra vien apie tai, kaip mūsų gyvenimai tapo užimti ir greiti. Ji taip pat subtiliai kalba apie vis didėjantį žmonių polinkį palikti gimtąsias vietas ir šeimas, ieškant geresnių galimybių tolimuose miestuose. Tačiau, kaip ši reklama keistai ir magiškai parodo nesvarbu, kur bebūtume ar kuo besirūpintume, svarbiausia visada išlieka laikas su tais, kas mums brangiausi.
Mane apima sapniškas jausmas: šeima susirenka aplink eglutę, tarsi jų keliai būtų išraižyti per cukrumi barstytą Vilniaus grindinį. Dovanų popierius sklinda ore lyg mistinė migla, vaikai Jūratė ir Gabija sėdi šalia tėčio, Antano Kazlausko, kuris šypsosi lyg kažką svarbaus būtų supratęs. Už lango, kažkur tolumoje, Vilnelė plaukia atgal, nes laikas šiame sapne teka priešinga kryptimi.
Antanas daug metų svajojo, kad visi sugrįžtų Kalėdoms ir dabar jie čia, jo bute, kur stalą puošia aguonų pyragas, šalia degančios žvakės ir šakotis. Iš stalčiaus pasirodo paslaptingos, šilkinės koinės, kurias Gabija išvynioja, šnibždėdama lietuviškus linkėjimus. Jūratės katinas Mėja išlenda iš po eglutės ir šoka ratuku aplink dovanas, o visi juokiasi, mat atrodo, kad čia ne prisiminimas, o stebuklas.
Gal šeimos nariai išsibarstė po Kauną, Klaipėdą, gal net už ežerų, bet dabar visi susipynę kaip tradicinė lietuviška juosta. Laikas susikaupė ir sustojo, o Antanas tyliai iškeičia mintyse eurus į litus vėl tampa vaiku, mat juoko aidai skamba kaip senojo Lietuvos radijo melodija.
Sapnas baigiasi, reklama išnyksta, bet šiltas Kalėdų jausmas lieka, lyg lietuviškos pasakos herojaus širdyje.
