Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos. Su vyru abu netekome žado. Niekas apie tai nė nesapnavo.
Man 43-eji, o mamai mano 67 metai. Gyvename tame pačiame mieste, bet visiškai priešinguose rajonuose. Kaip ir daugeliui vyresnio amžiaus žmonių, taip ir mano mamai reikia nuolatinės priežiūros, tačiau ji pas mane persikelti negali dėl vienos priežasties jos bute gyvena keturios katės ir trys šunys. Dar ji maitina visus benamius gyvūnus kieme. Kiekvieną centą, kurį jai duodu, ji išleidžia vaistams ir gyvūnų maistui.
Aš pati parūpinu jai visus produktus ir ką reikia, nes žinau, kad ji nei cento neišleis nei maistui sau, nei vaistams. Visai neseniai su vyru lankėmės pas bičiulį, ten palikome mašiną ir namo važiavome autobusu. Įsivaizduoji, mano nuostabą, kai išlipus iš autobuso, pamačiau savo mamą ant šaligatvio, prašančią praeivių eurų. Tiesiog nežinojau, kur dėtis. Vyras irgi buvo priblokštas juk būtent iš mūsų biudžeto imdavau pinigų mamai.
Automatiškai jam kilo klausimas kur aš dedu tuos pinigus, jei mama vis tiek prašo išmaldos? Pasirodo, mama viską daro dėl tų savo šunų ir kačių kaupia pinigus jų maistui, skiepams, vaistukams.
Atrodo, labai skaudi situacija, bet ką tu galvotum, jei, netikėtai, tokioje būsenoje išvystum savo mamą? Ką pagalvotų giminės, draugai, kaimynai? Aišku, visi pagalvotų, jog aš, kaip nevykusi dukra, visai pamiršau savo motiną, palikau ją likimo valiai. Dabar vaikštau po miestą ir ieškau jos visose gatvėse. O ji, kad ir kiek šaukiu ar prašau vis tiek nenustoja, tik dabar dar gudriau nuo manęs slepiasi.
