2023 metų rugsėjo 17 diena
Vis dar galvoju apie santykius, kurie užsimezgė prieš pusmetį. Susipažinau su Gintare, jai trisdešimt, man keturiasdešimt du. Iš pradžių atrodė, kad amžius tik skaičius. Abu suaugę, turim gerą išsilavinimą, dirbam mėgstamus darbus, gyvenam Vilniuje. Tik paskui supratau skirtumas ne vien skaičiuose.
Susipažinom sporto klube Impuls. Ėjau prie bėgimo takelio, o Gintarė stovėjo ant elipsinio treniruoklio. Nusišypsojo nusišypsojau ir aš. Po treniruotės užkalbino prie vandens aparato.
Labai dažnai čia sportuoji? paklausė ji.
Taip, beveik kasdien, atsakiau.
Gintarė marketingo specialistė IT įmonėje, aš inžinierius gamybos įmonėje jau dvidešimt metų. Nusprendžiau, kad dvylikos metų skirtumas nieko nereiškia. Tačiau klydau. Tik ne taip, kaip bijojau.
Pirmi trys mėnesiai buvo smagūs. Susitikdavome dutris kartus per savaitę: kinas, kavinė, pasivaikščiojimai Vingio parke. Gintarė visada buvo energinga, linksma, įdomi.
Žiūrėk, kokį filmą rodo, noriu nueiti, sakydavo ji.
Puiku, einam, sutikdavau.
Kalbėdavomės apie darbą, knygas, planus. Artumo nestigo, viskas sekėsi natūraliai. Atrodė puikus derinys.
Smulkmenos, kurios erzino, išlindo po trijų mėnesių. Sėdim kavinėje, Gintarė naršo telefone ir rodo man TikTok vaizdo įrašą.
Pažiūrėk, kaip juokinga!
Pasižiūrėjau vaikinas juokingai šoka ir daro grimasas. Nesupratau, kas ten juokingo.
Mhm, taip, linksma, mandagiai atsakiau.
Tu nesupratai, taip? Tu jau biškį senas, tau tokių bajerių nereikia, nusijuokė ji.
Susiraukęs patylėjau. Tas senas užkabino. Bet susilaikiau.
Gintarė nuolat filmavo viską maistą restorane, saulėlydį prie Neries, mus automobilyje.
Nufilmuokim storį! Pasakyk ką nors! maldavo, kol važiavom į Druskininkus pas jos draugus.
Gintare, gi vairuoju.
Na pasakyk bent labas!
Kam to reikia?
Mano sekėjams! Na gerai, nenorėk būti niurzga!
Sumurmėjau labas į kamerą. Ji pratrūko juokais:
Koks mano niurzgus meškinas! Mielas niurzgus!
Iškėlė įrašą su pavadinimu Mano mažylis prie vairo. Žodis mažylis man visada nepatiko.
Dar ji vadino mane kvailiuku, jei pamiršdavau nupirkti pieno, supainiodavau susitikimo laiką ar nesuprasdavau juokelio.
Tu mano kvailiukas, šypsodamasi glostydavo per plaukus.
Bet man keturiasdešimt du. Aš rimtas žmogus, o ji vis vadina kvailiuku.
Vieną vakarą pasakiau:
Gintare, man nepatinka, kai mane taip vadini.
Tai juk meiliai! stebėjosi.
Man taip žeminančiai skamba.
Oi, nesureikšmink! Atsipalaiduok, tu toks rimtas, juokėsi.
Viskas paaiškėjo per jos draugės Agnės gimtadienį gegužę. Visi susirinko apie penkiolika žmonių, dauguma nuo dvidešimt penkių iki trisdešimt penkių.
Gintarė pristatė mane:
Čia mano vyras Rimvydas!
Atsisėdau su vyno taure, paklausiau, apie ką kalba naujausias serialas Netflix, influencerių bajeriai, memai. Suvokiau, kad nelabai suprantu jų pasaulio.
Agne pasiūlė žaidimą:
Pažaiskim Tiesa ar drąsa!
Sutikau, nors taisyklių nežinojau. Visi juokėsi, dainavo, šoko.
Atėjo Gintarės eilė.
Tiesa ar drąsa? klausia Agnė.
Drąsa!
Įrašyk video, kaip bučiuoji Rimvydą ir išsiųsk storį su užrašu Mano remėjas!
Visi nusijuokė. Gintarė įsmeigė telefoną man į veidą:
Davai, pakštelkim dėl video!
Ne, atstūmiau.
Kodėl?
Nenoriu.
Rimvydai, juk čia žaidimas! Nebūk niurzga!
Man nepatogu. Nenoriu būti tavo socialinių tinklų turiniu su prierašu remėjas. Tai pažeminimas.
Tyla. Visi žiūrėjo.
Rimvydai, tai tik juokai! Visi supranta! paraudo Gintarė.
Aš nesuprantu. Atleisk.
Išėjau į balkoną, pasistovėjau, atvėso mintys.
Kelionė namo praėjo tyliai. Gintarė žiūrėjo pro langą, lūpos sučiauptos.
Gintare, turim pasikalbėti, ištariau, sustojęs kieme.
Apie ką?
Apie mus. Pamačiau, kad esame visiškai skirtinguose pasauliuose.
Kaip suprasti?
Tu gyveni Instagram, video klipuose, memuose. Tau labai svarbu, ką pagalvos sekėjai, kaip atrodys storis, ar patiks draugams.
Ji tyli.
Mano vertybės kitos: pagarba, privatumas, rimtumas. Patrinktas įrašas man nieko nereiškia, man svarbu, kaip jaučiuosi.
Bet gi tik žaidimas buvo
Tau žaidimas, man pažeminimas. Tu mane vadini mažyliu, kvailiuku, filmuoji viską be atsiklausimo, juokiesi iš mano amžiaus. Nejauku.
Ji susigraudino.
Nenorėjau įžeisti
Žinau. Bet įžeidei. Tavo linksma, man ne pagarbu.
Gal aš per linksma, o tu per rimtas?
Galbūt. Bet man keturiasdešimt du. Nenoriu daryti TikTok, žaisti kvailų žaidimų ir būti vadinamas remėju, net juokais.
Ji linktelėjo.
Supratau. Matyt, keliai išsiskiria.
Taip, taip jau geriau.
Kitą dieną ramiai išsiskyrėm. Be pykčių.
Ačiū už laiką kartu. Tu geras, tiesiog mes skirtingi, atrašė Gintarė.
Ir tu nuostabi. Bet iš skirtingų pasaulių, nusiunčiau žinutę.
Jau praėjo keturi mėnesiai. Vis galvoju: problema buvo ne amžiuje, o skirtinguose gyvenimo etapuose.
Gintarei trisdešimt. Jai svarbūs juokai, sekėjų palaikymas, linksmybės ir išoriniai įvertinimai. Man keturiasdešimt du. Svarbiausia ramybė, pagarba, privatumas. Kalbėjomės lyg kitomis kalbomis.
Jai mažylis meilės išraiška. Man įžeidimas.
Jai video storis smagumas. Man įsibrovimas į asmeniškumą.
Jai žaidimas remėjas bajeris. Man žeminimas.
Santykiai nesusiklostė ne dėl noro, bet dėl amžiaus ir gyvenimo patirties.
Ar buvau teisus, nutraukdamas santykius su dvylika metų jaunesne moterimi, nes mūsų pasauliai per tolimi, ar tiesiog tapau pernelyg rimtas? Ar Gintarė buvo neteisi, negerbiadama mano ribų, ar aš per jautrus?
Skirtumas tarp mūsų buvo ne tik metų klausimas, o išsiugdytų savybių ir vertybių nesuderinamumas. Ar normalu keturiasdešimt dviejų vyrui kentėti mažylio ir kvailiuko pravardes, ar tai tėra kita meilės forma, o gal vis dėlto pagarbos stoka?
Vieną pamoką išmokau aiškiai: amžiaus skirtumas nėra tiek apie skaičius, kiek apie visiškai skirtingus gyvenimo supratimus. Reikia mokėti laiku atpažinti, kai pokalbių tema tarp dviejų žmonių ne tas pats pasaulis.
