Mano tėvai man niekada nesuteikė tokio palaikymo, kokio man reikėjo, tačiau draugai visada liko šalia manęs sunkiausiais laikais. Nors dažnai sakoma, kad šeima yra amžina, mano gyvenime viskas buvo kitaip. Mano bičiuliai nuolat mane palaikė, drąsino ir padėdavo tada, kai labiausiai to reikėjo.
Mūsų draugystė prasidėjo dar mokykloje, kai keli berniukai ir mergaitės susibūrė į artimą ratą. Prisimenu, kai išreiškiau norą lankyti dailės būrelį, mano tėvai atsisakė už jį mokėti. Tačiau draugai neliko abejingi jie generuodami dalinosi su manimi piešimui reikalingomis priemonėmis, o vienas iš jų, Tomas, net įkalbėjo savo sesę Eveliną, kuri turėjo gabumų dizainui, nemokamai mane pamokyti. Artėjant mūsų išleistuvėms, mano tėvams tai neatrodė reikšminga, jie nenorėjo skirti nei laiko, nei pinigų. Tada vėl į pagalbą atėjo draugai jie susirado papildomų darbų ir uždirbo pinigų šventei. Taip pat padėjo man pasiruošti nuo suknelės siuvimo iki makiažo ir šukuosenos.
Kai nusprendžiau pereiti į kitą universitetą, tėvai vėl mane nuvylė. Jie pasakė arba studijuosiu ten, kur jie nori, arba viską turiu finansuoti pati. Laimei, draugai ir šįsyk buvo mano ramstis. Gyvenau kartu su jais jie gelbėjo kasdienybėje, kol aš galėjau kiek įmanoma daugiau pinigų skirti studijų mokesčiui.
Mano gyvenime draugų parama pasireiškė nuolatine pagalba. Jie prisidėjo prie mano paskolos litais, kartu kibo į namų remontą, lankė mane, kai sirgau. Tuo tarpu tėvai ir brolis niekada neištiesė pagalbos rankos, nors vis sakydavo, kad šeima visada pirmiausia. Iš tikrųjų jau ketveri metai, kaip su savo šeima nebebendrauju. Tiesa, man ir neatrodo, kad turėčiau dėl to liūdėti, nes draugai iš tiesų tapo mano tikrąja šeima visada šalia, pasirengę paguosti ar padėti.
Mano šeimą šiandien sudaro šeši žmonės keturi draugai iš mokyklos laikų ir du iš universiteto, ir už kiekvieną iš jų esu visiškai dėkingas. Supratau, kad šeima nebūtinai nulemiama kraujo ryšiais tikroji šeima yra tie, kurie stovi šalia pačiu sunkiausiu metu, ir tai man suteikia stiprybės eiti pirmyn.
