Eglė jau dešimt metų draugauja su Gediminu, ir visi aplinkui mano, kad jau seniai metas žengti kitą žingsnį. Tačiau, nors Gediminas prieš pusmetį pasipiršo, Eglė vis dar delsia priimti sprendimą. Pradžioje Gediminas kantriai laukė, tačiau dabar vis dažniau jaučia nerimą dėl jos neapsisprendimo. Eglės tėvai nuolat kartoja, kad, būdama dvidešimt penkerių, ji seniai turėjo būti ištekėjusi.
Tiesa ta, kad Eglė nejaučia, jog Gediminas yra būtent tas žmogus, su kuriuo norėtų sieti likimą. Nors jų santykiai darnūs, ji nuolat jaučia, kad kažko trūksta. Eglei pradeda stipriai rūpėti jos bendradarbis Dovydas. Vis dėlto Dovydas jau turi merginą ir neplanuoja vesti. Ši abipusė nežinomybė juos dar labiau suartina, ir Eglė ima svarstyti, ar ne jis yra tas, kurio ieško.
Nepaisant nuolat didėjančio Gedimino spaudimo, Eglė nesiryžta žengti šio žingsnio. Galų gale, Gediminas nustatė terminą: tuoksis arba žiemą, arba rudenį. Eglė nenoriai sutinka tuoktis žiemą, tačiau šios minties našta ją prislėgė taip stipriai, kad ji galiausiai išsiskyrė su Gediminu ir išvyko paguodos pas tėvus į Kauną.
Tuo tarpu Dovydo kolega susituokė su savo mergina, ir Eglės susidomėjimas Dovydu atslūgo. Dabar ji tarsi įstrigusi laukia, vis dar tikėdamasi atrasti savo tikrąją meilę. Ji abejoja, ar moka vertinti gerus santykius, ar tiesiog geriau pasikliauja savo nuojauta, kuri vis kartoja, kad Gediminas ne jos žmogus. Eglė nenuleidžia rankų, viliasi surasti tą, kuriam jos širdis priklauso, tačiau nėra tikra, ar toks žmogus apskritai egzistuoja.
Ką patartumėte Eglei? Kaip jai derėtų pasielgti ir koks elgesys būtų teisingiausias?
