Tadas savo mamą pažįsta dar nuo pat kūdikystės. Ji visada buvo greta jo. Jis neturi nieko kito tėtis paliko mamą dar prieš jam gimstant. Vakaro metas. Mažasis Tadas pažada sau, kad bus drąsus ir lauks grįžtančios mamos.
Tadas kartoja sau, kad turi būti drąsus ir palauks, kol mama sugrįš.
Praėjo valanda, dvi valandos mamos vis dar nėra. Penkerių metų berniukas verkia ir eina į miegamąjį, galbūt mama grįžo ir tuoj pasirodys. Bet jos ten nėra. Ir batų, su kuriais išėjo, taip pat nebėra.
Tadui apima baimė, jis vėl pravirksta. Taip ir užmiega.
Jį pažadina saulės spinduliai ant mažos lovelės. Vaikas atsikelia ir vėl pradeda mamą ieškoti. Tadas nedrįsta eiti pas kaimyną kaip visada sakė mama, ten gyvena piktybinis dėdė, kuris visą laiką girtaudavo ir mėgo muštis. Tadas jo bijo.
Berniukas išeina į lauką. Tiki, kad gal ras mamą ten. Praeiviai net nekreipia dėmesio į mažą berniuką. Nusivylęs vaikas pavargsta ieškodamas ir atsisėda ant suoliuko. Šalia sėdi sena moteris. Tadas šalia prisėda, o ašaros ima tekėti pačios. Senolė pasižiūri į vaiką ir klausia, kas atsitiko.
Eik namo, paliepia, manydama, kad vaikas paprasčiausiai išdykauja, ir paduoda obolį. Tačiau Tadas nesiliauja ieškojęs. Suaugusieji, kuriuos sutinka, nesidomi vaiku visi įnikę į savo rūpesčius.
Galiausiai Tadas visai nusilpsta ir užmiega parke. Vakaras. Vaikui šalta, jis alksta. Kažkas iškviečia policiją. Taip Tadas atsiduria policijos nuovadoje. Vėliau jį perveža kur kitur ir atiduoda į tetos rankas.
Noriu savo mamos! Tadas vėl ima verkti, tikėdamasis ją pamatyti. Bet kambaryje, kuriame jis atsiduria, nėra jokios mamos.
Ateina kita teta, atneša drabužių, padeda persirengti. Pasiima už rankos ir nuveda pas kitus vaikus. Tadas prisiglaudžia prie sienos ir ilgai taip stovi apimtas liūdesio. Jis suvokia, kad mama kažkur labai toli, taip toli, jog ji greičiausiai niekada negrįš pas jį.
P.S. Mama tą vakarą, kai išėjo iš namų, buvo partrenkta automobilio ir žuvo.
