Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ateis diena, kai su tėvais ir broliu dalinsimės turtą ir visa tai labiau primins kivirčą, kur kiekvienas garsiai rėkia ir nori įrodyti savo tiesą. Esu jau vyresnis vyras, man dvidešimt metų ir norisi būti savarankiškam, o mano broliui dar tik keturiolika. Kam jam tas butas? Juk mokyklos dar nebaigė tikras vaikas, žalio pieno ant lūpų.
Ir tėvai laiko jį vaiku, bet manęs taip pat nevertina rimtai. Esu studentas, dirbu, bet gyvenu bute, kurį tėvas paveldėjo iš savo tėvų. Jis pasiūlė man ten apsigyventi, kai pasipasakojau, kad noriu gyventi vienas ir jau ruošiuosi nuomotis būstą.
Tai buvo nuostabi dovana iš tėvų, net pradėjau pamažu remontuoti butą tikėdamasis, jog vėliau jis atiteks man. Visa drama prasidėjo po to, kai susipykau su tėvu nepamenu jau dėl ko, bet jį įskaudino tai, kad pasakiau: galiu pats savimi pasirūpinti.
Vėliau surengė šeimos susirinkimą ir man pasakė jei jau toks savarankiškas, tai turiu išsikraustyti iš buto, nes jie jį išnuomos. Sakė, jog tai ne tik mano būstas, nėra čia ką spręsti, mat ir brolis juo kliaujasi ateityje.
Nėra prasmės klausti, kur čia problema juk galiu aš gauti tą butą, o brolis kitą, kuriame dabar gyvena tėvai. Tėvai siūlo abu butus parduoti, dalį uždirbtų eurų atiduoti mums su broliu, ir tada jau patys pirkime, ką norime.
Aš griežtai prieš. Kam visą tą vargą mokėti agentūrai, mokesčius, registracijas, jei yra du tvarkingi butai, kuriuose puikiai galima gyventi?
Tačiau labiausiai mane stebina, kad tėvai pasiruošę mane išmesti iš namų tik todėl, kad tampu savarankiškas.
Gal dar persigalvos, atvės, gal susitaikysim, bet kol kas pirmas žingsnio žengti nenoriu. Jų požiūris, mano akimis, kvailas, o brolis taikosi prie jų, nes dar per jaunas prieštarauti. Visa tai mus priešpastato vienas kitam, lyg tėvai specialiai ruošiasi, kad vieną dieną susipyktume ir viską parduotume jiems.
