Žinai, vakar viskas prasidėjo nuo kvailo telefono pypso 1 naujas balso pranešimas. Aš tikrai nesu iš tų, kuriems patinka kištis nosį ten, kur nereikia, bet vyro burbėjimas iš virtuvės, kad tas daiktas vėl cypsi, privertė mane griebti mobilų. Jam jau trečią kartą teko girdėti tą garsą, o aš tiesiog norėjau, kad jis nustotų nervuotis.
Įsijungiau pranešimą jokio pasisveikinimo, tik moters balsas, užkimęs, lyg po verkimo ar slogos, kalba greitai, nelygiai:
Labas čia nežinau, ar teisingai paskambinau. Klausyk, man reikia, kad tu atvažiuotum. Šiandien. Jis vėl Aš viena nesusitvarkau. Jei tu neatvažiuosi, aš rimtai nežinau, kas bus. Prašau. Perskambink, kai išgirsi.
Viskas. Autoatsakiklis grįžo į tylą. Numeris nepažįstamas. Nei vardo, nei jokios žymos.
Virtuvėje skambtelėjo šaukštas į puodo kraštą.
Vėl prie telefono sėdi? vyras pasitaisė balsą. Vakarienė bus, ar vėl tuoj-tuoj?
Padėjau telefoną prie grikių pakelio ir nuėjau prie viryklės. Vanduo kunkuliavo, dangtis drebėjo. Sumažinau ugnį, įbėriau kruopų, pamaišiau viskas automatiska, rankos žino geriau už galvą.
Bet viduje susisuko tas svetimas balsas. Šiandien. Jis vėl. Ir tas aš viena negaliu tiek desperacijos, lyg žmogus įsikibęs į stalo kraštą.
Vėl atgal prie telefono perklausiau pranešimą dar kartą, glausdamasi, kad vyras negirdėtų. Žodžiai paprasti, jokios dramos, bet tas maldavimas išgelbėt taip pažįstamas, kad gerklėje užsikimšo.
Paspaudžiau ištrinti. Pirštas sudribo. Ekrane Ištrinti pranešimą? Taip/Ne. Pasirinkau Taip ir pranešimas dingo akimirksniu.
Po minutės vėl atsidariau balso paštą. Pranešimas vėl čia. Kažkas nepatvirtinta, matyt. Dar kartą Taip, ir šįkart tikrai dingo. Atpūtė.
Ko tu ten vis krapštaisi? vyras įlindo į virtuvę, rankšluosčiu nusausindamas rankas. Ir vėl tie jūsų žinutės. Vis kažkam kažko reikia.
Atidariau puodo dangtį patogiai užsiėmiau garais ir judesiu.
Klaida, tarstelėjau. Niekas svarbaus.
Tai ir gerai. Jis atsisėdo, atitraukė kėdę. Šiandien vaikai užsuks?
Vygantas žadėjo, ir Rūta jei spės po darbo.
Vyras linktelėjo, lyg pats nusprendė. Padėjau salotų dubenį, supjaustiau duoną. Telefonas tylus, ekranas juodas. Stengiausi į jį nežiūrėti.
Valgėm, ir vėl telefonas cyptelėjo. 1 naujas balso pranešimas.
Sustojau su šakute rankoje. Vyras irgi išgirdo.
Nu jau burbtelėjo. Išjunk.
Paėmiau telefoną. Tas pats pranešimas. Tas pats numeris. Ta pati įrašyta žinutė, lyg niekad nebūčiau trynusi. Nugara perbėgo šaltis ne kažkoks mistinis, tiesiog paprastas kasdienis: technika nesiklauso, ir visa tai kelia nervus bei bejėgiškumą.
Tinklas turbūt kvailioja, mestelėjau ir išėjau į kambarį, uždariusi duris.
Miegamajame buvo tylu. Ant spintelės akiniai, rankų kremas, krūvelė sutarčių. Atsisėdau ant lovos krašto ir vėl įjungiau įrašą žodžiai vėl smigo tiesiai į krūtinę.
Man reikia, kad tu atvažiuotum. Šiandien. Jis vėl
Įsivaizdavau moterį ne kokią jauniklę, o pavargusią, gal su vaikais, gal be jų svarbiausia, ji prašo, nes nėra kas daugiau.
Vėl ištryniau pranešimą. Patvirtinau. Patikrinau dingo.
Drebėjau ne iš baimės, o iš staigaus supratimo: klausiau ne iš smalsumo. Klausiau, nes kažkas viduje norėjo, kad kas nors ir man pasakytų: Atvažiuok. Aš viena negaliu. Arba kad aš galėčiau pasakyti tai kažkam. Bet niekada nesakiau. Visad sakiau ką nors kita.
Grįžau į virtuvę. Vyras jau buvo įsijungęs televizorių garsas per stiprus, žiūrėjo žinias, bet akys ne tikros.
Ko tokia? paklausė, nenukeldamas žvilgsnio.
Viskas gerai, atsakiau.
Tas viskas gerai mano universali frazė. Ja galima uždengti visą nuovargį, nuoskaudą, pyktį. Kaip puodo dangtis.
Naktį pabudau, kai vyras apsisuko ir užkliudė mano alkūnę. Gulėjau, klausiausi jo kvėpavimo ir galvojau apie tą svetimą balsą. Telefonas ant spintelės, krautis. Ištraukiau, kad nesuskambėtų, ir vėl atsidariau balso paštą.
Pranešimas vėl čia.
Atsisėdau, kojos ant grindų, pirštai šalti. Paleidau įrašą tyliai.
Jei tu neatvažiuosi, aš rimtai nežinau, kas bus.
Išjungiau ir ilgai sėdėjau, žiūrėjau į tamsų ekraną. Po to, šviesos nesijungdama, surinkau numerį. Greitai padėjau ragelį. Širdis daužėsi, lyg ruošiuosi kokiam nusikaltimui.
Guliau ir nesulaukiau miego.
Rytą atsikėliau anksčiau už vyrą. Užkaitinau arbatinį, iš šaldytuvo paėmiau varškę, supjausčiau obuolį. Ant stalo mano ranka užrašytas pirkinių sąrašas: pienas, duona, vištiena, skalbimo milteliai. Žiūrėjau į jį ir pajutau beveik fiziškai: tas sąrašas lyg mano gyvenimo inventorius viskas dėl kitų, viską po punktų.
Devintą paskambino mama.
Tu man vakar neperskambinai, pasakė vietoj labas. Laukiau.
Įtariau telefoną prie peties, valydama stalą.
Užsiėmusi buvau.
Užsiėmusi O aš ne? Man į polikliniką reikia, taloną paimti. Gali kartu važiuoti? Eilės, viena neištversiu.
Jau buvau atsidariusi burną, kad pasakyčiau žinoma, bet galvoje suskambo svetimas balsas: Man reikia, kad tu atvažiuotum. Šiandien. Ir supratau, kaip tas reikia skamba, kai tu tikrai negali.
Mama tęsė:
Ir dar, kranas laša. Vyrui pasakyk, tegul užeina. Juk vis tiek namie sėdi.
Vyras ne sėdi namie. Dirba, bet pastaruoju metu dažnai grįžta anksčiau, su dideliu nusivylimu, lyg jį nuvertino. Jis nemėgsta prašymų. Jam patinka, kai jo vertina. O mama moka prašyti lyg nurodinėti.
Uždariau akis.
Mama, šiandien negaliu, pasakiau.
Kitame gale tyla.
Kaip negali? mamos balsas plonesnis. Negi į darbą eini? Juk laisvadienis!
Pajutau kaltę, įprastą mane mokė: jei gali padėti, turi. Jei nepadedi bloga.
Turiu reikalų namie, pasakiau, pati netikėdama tuo.
Kokius reikalus? mama užsiplieskė. Tu ką, išprotėjusi? Aš tau visad padėjau, o tu
Galėjau pradėti teisintis. Pasakyti, kad atvažiuosiu po pietų. Paprašyti vyro. Padaryti viską, kad visiems kaip visad būtų patogu.
Bet staiga pavargau nuo to, kad mano gyvenimas visad sukasi apie svetimus reikia.
Mama, perskambinsiu vėliau, ir paspaudžiau padėti.
Rankos drebėjo. Padėjau telefoną ant stalo, žiūrėjau į jį, lyg į kažką, kas gali įkasti.
Po pusvalandžio Rūta parašė: Mama, gal šiandien neateisiu? Darbe krūva reikalų. Perskaičiau pajutau palengvėjimą, paskui gėdą dėl jo.
Vygantas rašė: Užeisiu vakare, reikia kai ką aptarti. Tuoj atsirado įtampa. Aptarti reiškia pinigų arba pagalbos.
Išėjau į parduotuvę. Lauke pilka, žmonės greiti, kiekvienas savo rūpesčiuose. Nešiau maišelį su pienu ir vištiena, galvojau apie tą prašymą kur pati važiuočiau, jei galėčiau paprašyti?
Namie vyras prie kompiuterio. Pakėlė galvą:
Ko taip anksti? paklausė. Mama, beje, skambino man. Sako, su ja bjauriai šneki.
Padėjau pirkinius ant grindų, nusivilkau striukę.
Pasakiau, kad negaliu šiandien.
Tu ką, rimtai negali? Juk namie. Galėjai nuvažiuoti kas tau?
Pradėjau dėlioti pirkinius: pieną į šaldytuvą, vištą į šaldymo kamerą, duoną į dėžutę. Judesiai tikslūs, kaip žmogaus, kuris laikosi tvarkos, kad nesubyrėtų.
Man kainuoja, tyliai pasakiau.
Kas kainuoja? nesuprato.
Užvėriau šaldytuvo dureles. Spragtelėjo.
Man kainuoja visad visiems būti patogiai.
Vyras atsilošė kėdėje.
Vėl prasideda. Tu pati viską tempi, paskui pyksti.
Jutau, kaip kyla pavargęs pyktis.
Tempiu, nes jei ne aš kas? Tu? Vaikai? Mama?
Na va, numojo ranka. Ir vėl komplikacijos.
Galėjau sakyti dar, bet sustojau. Supratau: jei pradėsiu, rėkčiau, o rėkti nemėgstu. Išėjau į kitą kambarį, uždariau duris ir sėdau ant sofos.
Telefonas rankinėje. Ištraukiau, atsidariau balso paštą. Pranešimas vėl čia. Klausiau ir jaučiau, kaip svetimi žodžiai tampa mano vidiniu pateisinimu kol yra ta žinutė, turiu teisę pykti.
Išjungiau, padėjau šalia. Pakilau ir vėl virtuvė, užsiėmiau darbais: pjaustau daržoves, jungiu orkaitę, išimu mėsą. Viskas įprasta, saugu.
Vakarop Vygantas užėjo. Nusiavė, atėjo į virtuvę, pabučiavo į žandą.
Labas. Geras kvapas.
Šyptelėjau automatiškai.
Sėsk.
Vyras irgi prisėdo. Sūnus padėjo telefoną.
Mama, žinok pradėjo, kai pavalgėm. Reikia, kad jūs truputį nu, padėtumėt. Ieškau buto. Pradiniam įnašui. Suprantu, nelengva, bet
Žiūrėjau į sūnų suaugęs, užtikrintas, priprato, kad tėvai padės. Jis ne blogas. Tiesiog augo namuose, kur mama visad sakė gerai.
Kiek? paklausė vyras.
Sūnus pasakė sumą. Krūtinėje susitraukė tai buvo ne tiesiog skaičius. Tai mūsų santaupos: remontui, gydymui, gal pagaliau atostogoms dviese. Maža garantija, kad gyvenimas ne tik kitų.
Pagalvosim, pasakė vyras.
Sūnus žvilgtelėjo į mane.
Mama, supranti, tai galimybė. Dabar viskas brangsta.
Supratau. Supratau ir kitą jei atiduosim, vėl nieko neliks. Ir vėl tylėsiu, kai vyras burbės, kad pinigų nėra. Ir vėl savęs skriausiu, kad užtektų visiems.
Gerklėje kaupiasi gumulas.
Nenoriu atiduoti visų santaupų, tariau.
Sūnus mirktelėjo.
Ką? kreipėsi į tėvą. Tėti?
Vyras susiraukė.
Kas tau? paklausė manęs. Visad juk padėjom.
Padėjom, ramiai, kiek galėjau. Ir pavargau gyventi, lyg neturėtume savų planų. Pavargau, kad sprendimai visad priimami, lyg turėčiau sutikti.
Sūnus atsilošė.
Mama, rimtai? Ne į linksmybes prašau į butą.
Žinau, sakiau. Džiaugiuosi dėl tavęs. Bet ir aš noriu. Noriu, kad mums su tėčiu būtų pinigų gydymui, remontui, gyventi. Noriu, kad manęs klaustų, o ne verčia.
Vyras garsiai atsistojo.
Kas tau atsitiko? balsas grubesnis. Sūnui sceną darai?
Pajutau, kaip veidas dega. Sūnus žiūri, lyg sužlugdžiau nerašytą sandorį.
Nieko nesurežiu, paaiškinau. Paprasčiausiai kalbu.
Per vėlu kalbėt, piktai mestelėjo vyras. Reikėjo anksčiau.
Ta frazė žiauriai skaudi tiesa ir pašaipa vienu metu. Juk tylėjau metų metus. O dabar, kai pagaliau prabilau, su tuo ir pjauna.
Sūnus atsistojo.
Gerai, pasakė, apsirengdamas. Supratau. Daugiau neprašysiu.
Išėjo, duris užtrenkė ne stipriai, bet gal taip, kad prieškambary drebėjo kabykla. Vyras liko virtuvėje, kvėpavo sunkiai.
Džiaugiesi? paklausė.
Neatsakiau. Nuėjau į kambarį, uždariau duris, atsisėdau ant lovos. Tyla tanki, bet nebaisi. Gana keista.
Telefonas ant spintelės. Įjungiau pranešimą. Žodžiai skambėjo kaip priekaištas.
Jei tu neatvažiuosi
Išjungiau. Staiga supratau: naudojau svetonį prašymą kaip prielaidą savo drąsai. Lyg be jos neturėčiau teisės sakyti ne.
Grįžau į virtuvę. Vyras žiūrėjo į stalą. Priekyje šaltas arbatos puodelis.
Nenoriu su tavim kariauti, pasakiau.
Jis pakėlė akis.
Tai kam visą tą pradėjai?
Atsisėdau priešais. Rankas padėjau ant stalo nebeslėpsiu.
Nes nebenoriu tylėti, pasakiau. Pavargau būti ta, kuri viską sušvelnina. Pavargau, kad kalbi taip, lyg privalėčiau. Ir pavargau, kad gyvename, lyg mūsų laikas ir pinigai priklauso visiems, tik ne mums patiems.
Jis tylėjo. Mačiau, kaip jam trūkčioja žandikaulis.
Galvoji, man lengva? pagaliau ištarė. Ir aš pavargau. Ir aš
Suprantu, švelniai pertraukiu. Bet tu pripratęs, kad aš viską išlaikysiu. O aš ne geležinė.
Jis nusisuka.
Ką siūlai? tyliau.
Neturiu stebuklingo recepto. Tiesiog nenoriu grįžti atgal.
Siūlau, kad spręstumėm kartu, sakiau. Ir kad girdėtum, kai sakau ne. Ne kaip kaprizą, o kaip ribą.
Ilgai tylėjo, paskui linktelėjo, nežiūrėdamas.
Gerai, pasakė. Bandysim.
Tas gerai ne pažadas. Bet nebėra ir seno paniekos tono. Pajutau, kaip lėtai atleidžia viduje.
Naktį vėl nemiegavau. Sukosi sūnaus, vyro, mamos veidai. Ir tas svetimas balsas telefone.
Rytą surinkau tą numerį šįkart nespaudžiau padėti.
Ilgai šaukė signalai. Pagaliau atsiliepė vyras.
Alio?
Sustojau. Širdis nukrito į vidų.
Atsiprašau, sakiau. Gavau balso pranešimą iš šio numerio. Gal klaida. Moteris prašė pagalbos.
Gale tyla.
Tai ne jums, pabrėžė vyriškas balsas. Nesikiškite.
Ir iškart padėjo ragelį.
Sėdėjau su telefonu, drebulys apėmė ne dėl savęs, o dėl bejėgiškumo. Negalėjau padėti tai moteriai net nežinojau kas ji.
Atsidariau balso paštą. Pranešimo nebėra. Klausiau paskutinį kartą, nebesislėpdama nuo savęs. Tada paspaudžiau ištrinti, patvirtinau, palaukiau, patikrinau. Tuščia.
Padėjau telefoną ir nuėjau į vonią. Nusiprausiau šaltu vandeniu, žiūrėjau į veidrodį veidas pavargęs, bet akys aiškesnės.
Surinkau mamos numerį.
Mama, pasakiau, kai atsiliepė. Šiandien į polikliniką nevažiuosiu. Ir rytoj irgi negalėsiu. Prašyk kaimynės arba registruokis internetu. Galiu parodyti, kaip.
Tu ką, visai pradėjo mama.
Galiu padėti kitaip, ramiai. Bet nebeversiu visko iš rankų kas kartą.
Mama tylėjo. Galiausiai su nuoskauda:
Tai jau gyvenk kaip nori.
Ir gyvensiu, atsakiau ir nutraukiau pokalbį.
Po valandos parašiau Vygantui: Susitarkim ir ramiai aptarkim. Galim padėti dalinai, bet ne visomis santaupomis. Man svarbu, kad suprastum. Perskaičiau kelis kartus, dar kartą, ir išsiunčiau.
Vyras išėjo iš kambario, pažiūrėjo į mane.
Kur eini? paklausė.
Į banką, atsakiau. Noriu atidaryti atskirą sąskaitą mūsų išlaidoms ir santaupoms. Kad būtų aišku, kam kas. Ir spręstume be emocijų.
Jis suraukė nosį, bet nepasakė kvailystė. Tik giliai atsiduso.
Gerai. Pasakyk, ko prireiks.
Apsivilkau striukę, pasiėmiau dokumentus, patikrinau, ar išjungiau viryklę. Koridoriuje sustojau, įsiklausiau į save. Viduje neramu, bet ne tuščia.
Svetimo balso nebesijaučia. Liko mano paties, kurį pagaliau išgirdau ir nenuslėpiau.
