Ievos tėtis nusprendė auginti ją lyg berniuką, kuomet ji gimė laukė berniuko, bet vietoj jo atėjo mergaitė. Augdama tarp berniukų, Ieva jautėsi viena iš jų, o jos tėvai dažnai juokavo iš jos aiškiai moteriško vardo. Jai labiau patiko berniukiška išvaizda mūvėjo laisvus džinsus ir paprastus marškinėlius, o plaukus visuomet susirišdavo į paprastą uodegą. Jei kas nors matytų tik dulkėtą šleifą už jos, po žaidimų su berniukais, nė nesuprastų, kad ji mergaitė. Nors ir buvo auklėjama kaip berniukas, studijų metais Ieva tapo išsilavinusia, brandžia jauna moterimi.
Vieną dieną ji buvo pakviesta į kurso draugės gimtadienio vakarėlį Vilniuje, tačiau jos mama svarstė, ar leisti grįžti vėlai naktį. Galiausiai pasidavė su sąlyga, kad Ieva bendraus su ja visą vakarą telefonu. Norėdama nueiti į tipinį vakarėlį, Ieva apsivilko raudoną mini suknelę ir avėjo subtilius aukštakulnius. Atrodė ji ypač moteriškai. Tėtis, pamatęs ją išėjančią, susigraudino visada ją įsivaizdavo stipriu, tvirtu žmogumi, o dabar matė gležną merginą.
Grįždama namo po vakarėlio, Ieva pateko į pavojingą situaciją su trimis neblaiviais vyrais. Kai atrodė, kad tuoj nutiks kažkas blogo, netikėtai pasirodė aukštas vaikinas su kažkuo, panašiu į lazdą rankoje. Vyrai, išsigandę ginti puolusio vyro, dingo, o Ieva pajuto didžiulį palengvėjimą ir dėkingumą Nidui, savo gelbėtojui.
Netrukus Ieva su Nidu pradėjo bendrauti, vėliau tapo pora. Galiausiai jie susituokė Ieva dirbo kūno kultūros mokytoja, Nidas gerbiamoje pozicijoje energetikos sektoriuje. Jų meilės istoriją ženklino pagarba ir tarpusavio supratimas. Jie susilaukė dukters, ir nors Nidas turėjo gana tradicines pažiūras į moteriškumą, jis rūpinosi, kad jų dukra augtų stipri, pasitikinti savimi moteris, o jis visad liko patikimu tėvu ir atrama. Žmona džiaugėsi pasirinkta auklėjimo kryptimi, o Ievos tėtis galiausiai Niduje rado sūnų, apie kurį svajojo visą gyvenimą.
