Benediktas pažįsta savo mamą nuo pat kūdikystės. Ji visada buvo šalia, nes daugiau jis nieko neturi. Jo tėvas paliko mamą dar prieš Benediktui gimstant. Dabar vakaras. Mažasis Benediktas pažada būti drąsus ir laukti, kol mama sugrįš namo.
Laikas eina valanda, antra praeina, o mamos vis dar nėra. Penkerių metų berniukas pravirksta ir nubėga į mamos kambarį gal tikrai ji ten? Bet kambarys tuščias, o batai, su kuriais mama išėjo, taip pat dingę.
Nerimas ir baimė apima Benediktą, jis vėl pravirksta. Jis užmiega apsiverkęs.
Rytą pažadina saulės spinduliai, krentantys ant jo lovytės. Berniukas atsikelia ir vėl ieško mamos. Bet pas kaimynus nekels kojos. Mama buvo sakiusi, kad kaimynas dėdė visada girtas, piktas ir linkęs smurtauti. Benediktas jo bijo.
Berniukas išeina į kiemą, vildamasis, jog mama bus kažkur čia. Einant pro šalį žmonės nekreipia į jį dėmesio. Nuo ilgos paieškos vaikas pavargsta ir prisėda ant suolelio. Ten sėdi sena moteriškė. Benediktas atsisėda šalia, ašaros pačios rieda veidu. Senolė pasižiūri ir paklausia, kas atsitiko.
Eik namo, sako pagyvenusi moteris, manydama, kad berniukas tiesiog išdykavo, padavė jam obuolį. Benediktas vis vien nenustoja ieškoti mamos. Suaugusieji, kuriuos sutinka, nesidomi jo likimu visi skuba savais reikalais.
Galiausiai berniukas taip pavargsta, kad užmiega parke. Ateina vakaras. Kūnas šalą, skrandis groja maršą norisi valgyt. Kažkas paskambina policijai. Benediktą nuveža į policijos nuovadą, iš ten atiduoda kažkokiai tetai.
Noriu savo mamos! ir vėl ašaros, ir viltis, kad gal dabar pamatys mylimą žmogų. Bet kambaryje mamos nebėra.
Ateina kita socialinė darbuotoja su švariais drabužiais, padeda persirengti, paima už rankos ir nuveda į vietą, kur daug vaikų kaip jis. Berniukas prisiglaudžia prie sienos ir ilgai taip stovi, apimtas liūdesio. Jis suvokia, kad mama kažkur labai toli, gal niekada jos daugiau nebematys.
P.S. Mama tą vakarą buvo partrenkta automobilio ir žuvo, išėjusi iš namų.
