FIlipas ir Agnė atrodė gyvenantys lyg ir neblogai kartu, bet pas juos buvo viena subtili problema piniginė nelygybė. Filipas išlaidavo kaip kunigaikštis: nauji sportiniai drabužiai kas mėnesį, kirpykla, masažai, net pedikiūras. O Agnė tuo metu taupė kiek galėjo plaukus kirpdavo pati su virtuvinėmis žirklėmis, drabužius pirkdavo tik per išpardavimus. Prie šeimos biudžeto prisidėdavo žymiai daugiau, o Filipas už tai dėkau lyg už kavos puodelį.
Vieną dieną, Agnė paprašė Filipą pavežti ją pas mamą reikėjo nunešti televizorių, kuris, aiškiai, buvo daugiau nei pusės metų senumo. Kol Filipas laukė tualete (nes tokiu metu vyrai visada privalo ten būti), išgirdo aršų pokalbį tarp Agnės ir jos mamos apie naują dviejų kambarių butą pačiame Vilniaus centre. Aišku, nė nepaminėta Filipui! Ši informacija jį uždegė kaip lietuvišką rūtą ant Joninių jis pareikalavo aiškumo.
Agnė šmaikščiai teigė, kad butui pinigus paskolino pusbrolis. Filipui savaime kilo minčių gal čia ne visai pusbrolio pinigai. Jis tą pusbrolį rado ir paklausė, o šis tik nusišypsojo ir patarė klausti pačios žmonos aiškiau bus, sakė, nei jo pasakos. Filipas dar kartą paklausė Agnės, ir šįkart gavo naują versiją pinigus paskolino sesuo. Po tokios linijos paskolų Filipas jautėsi kaip atėjus į loteriją be laimėjimo: nusivylęs, įsižeidęs, nebežinodamas, ką galvoti.
Galiausiai Filipas pateikė ultimatumą arba Agnė dalijasi su juo puse buto vertės (apie 70 000 eurų, kaip priklauso vilnietiškiems kainoms), arba skyrybos. Agnė nesipriešino ir pasirinko laisvę dabar gyvena pas mamą naujame dviejų kambarių bute Vilniaus centre, kur ji ir mama žiūri tą pat televizorių, kurį nešiojo.
Ši istorija puikiai parodo jei poroje nėra erdvės dialogui ir pasitikėjimui, tai net ir rūtų žiedai išvyks į remontą. Ir, aišku, butai Vilniuje laimingiems visada pigesni nei nelaimingiems.
