Įsivaizduok, mūsų dukra neseniai ištekėjo už vaikino, kuris gal ir nėra iš turtingos šeimos, bet tikrai protingas ir rimtas žmogus. Aš su vyru, aišku, nebuvome devintam danguje iš džiaugsmo bet abu supratome, kad čia jos pasirinkimas, jos gyvenimas.
Tai va, su tomis vestuvėmis mano vyras padovanojo mūsų Rugilei gražų butą Vilniuje, kad jaunavedžiai nereiktų nuomotis ir galėtų ramiai kurti namus. Jiedu buvo labai laimingi dėl šios dovanos, ypač vyro tėvai, kurie tikrai viską labai vertino.
Žinok, jie negalėjo atsigirti tuo butu, kiekvieną kartą atvažiuodavo apžiūrėt, ir galiausiai Rugilė man ėmė guostis, kad marti jos vyro mama tiesiog įsikūrė pas juos. Atrodo, net ramiai su draugėm negali pasikalbėt.
Ir, žinai, neseniai ta marti užsiminė, kad gal reikėtų butą prirašyti ir jos šeimai, tada ji galėtų atsisakyti savo ankšto buto Fabijoniškėse, jį parduoti, ir už tuos pinigus visi kartu nusipirktų didesnį butą, o tas jau būtų bendras, visai šeimai. Atseit, juk reikia viską dalintis šeimoje.
Žinoma, Rugilė gražiai atsisakė, nes jai toks siūlymas atrodė keistas ir kiek perdėtas. Bet, nepatikėsi, ta moteriškė nesustojo: pradėjo kiekvieną dieną skambinti, įkalbinėti ir, kai nepavyko net ėmė grasinti visokiom nesąmonėm, kad Rugilė neva nemyli jos sūnaus, kad ji juos išskirs ir pasiims tą butą sau.
Jaunikio sūnus vis bandė kažkaip raminti savo mamą, bet atrodo, nė pats nelabai žinojo ką daryti.
Mes su vyru kurį laiką nesikišom galvojom, reikia leist jiems patiems tvarkytis, neveltis į jų konfliktus. Bet kai Rugilė pradėjo mums skambinti ir verkti, nebeištvėrėm vyras pats nuvažiavo pas ją ir tiesiai pasakė, kad jei neliks ramybės kreipsis į policiją.
Ir žinai, ji kaip mat susiprotėjo pradėjo kalbėt, kad mes ją ne taip supratome, kad ji iš gerų paskatų, norėjo tik visiems gero.
Po to viskas pagaliau nurimo Rugilė nustojo gūžtis, vėl šypsosi, sakė, kad pagaliau jaučiasi laiminga savo namuose.
