Užklausos numeris
Vaistininkė tiesė kortelių skaitytuvą, o jis, kaip visada, bakstelėjo savo kortelę net nežiūrėdamas. Ekranas nuraudo, džiugiai pyptelėjo ir lakoniškai pranešė: Operacija atmesta. Jis pabandė dar kartą lėčiau, tarsi nuo tempo priklausytų, ar jis vis dar žmogus su pinigais.
Gal kitą kortelę pabandysit? paklausė vaistininkė, nė nepakeldama akių.
Išsitraukė antrąją, atlyginiminę, bet vėl to paties mandagaus atmetimo melodija. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso, ir jo ausys užsidegė. Jau paprašytą vaistų dėžutę suskišo į kišenę ir, kažką sumurmėjęs apie pasiaiškinsiu, išlėkė į lauką.
Lauke prisiglaudė prie sienos, kad netrukdytų praeivių kriokliui, ir atsidarė banko programėlę. Vietoje įprastų skaičių pilkas langas ir frazė, nuo kurios vidus susmuko kaip Užgavėnių blynas: Sąskaitos užblokuotos. Pagrindas: vykdomoji byla. Nei sumos, nei paaiškinimo, tik mygtukas su užrašu Detaliau ir kažkoks numeris, labiau primenantis svetimą pasą.
Stovėjo, spoksojo ir įsivaizdavo, kad jei pakankamai ilgai įsižiūrės, gal viskas išsisklaidys tarytum pavasario rūkas. Galvoje tuo pat metu pradėjo suktis neatidėliotini reikalai: reikės per savaitę pirkti bilietus pas mamą į Šilutę jai paskirtas tyrimas, o pažadėjo nuvežt. Darbe išprašė dvi dienas, viršininkė pagalvojo, pakruokštė nagais, bet išleido. O vaistų dabar neįpirko, nors kišenėje jie jau sminga šonkau.
Skambino į banko pagalbos liniją, kur automatas paprašė įvertinti aptarnavimo kokybę dar nė nepradėjus bendraut gyvam žmogui.
Klausau jūsų, tarė operatorė, ta ieškoma, nenusilenkianti, nuraminto balso kūrėja.
Išvardijo pavardę, gimimo datą, paskutinius paso numerio skaitmenis. Paaiškino, kad sąskaitos užblokuotos greičiausiai klaida.
Jūsų profilyje yra ribojimas pagal vykdomąjį dokumentą, ramiai pranešė ji. Negalime patys nuimti blokados. Reikia kreiptis į antstolius. Matote bylos numerį?
Matau. Bet aš nieko neskolingas!
Supratau. Tačiau bankas čia tik vykdytojas.
O kas iniciatorius? netyčiom pakėlė balsą.
Dokumente nurodytas FNTT skyrius. Galiu padiktuoti adresą.
Ji diktavo, o jis užrašinėjo ant vaistinės čekio atvirkščios pusės. Ranka virpėjo neaišku ar nuo įniršio, ar nuo gėdos, lyg būtų pagaunamas vagiant batoną.
O pinigai? dar bandė. Matyti, kad nuskaičiavo išskaitymas.
Nuskaičiavimas pagal vykdomąją bylą. Grąžinimo klausimu kreipkitės į antstolį.
Tai jūs man nepadėsit?
Galim užregistruoti užklausą. Norite?
Norėjo ne eilinio numerio, o kad kas nors pasakytų: Aišku, klaida, pataisysim. Vietoje to išklausė monotoniškus skaitmenis.
Užklausos numeris… perskaitė ji, tarsi įteiktų kuponą Stikliuko rūbinėje. Atsakysime per trisdešimt dienų.
Ištarė numerį garsiai, kad nepamirštų. Trisdešimt dienų skambėjo kaip teismo nuosprendis, bet vis tiek padėkojo. Tas ačiū išrūko automatiškai lyg viso gero po žeminančio pašnekesio.
Grįžęs namo, išsitraukė dokumentų dėžę su kvitais, sutartimis ir pažymom. Visad save laikė pavyzdingu lietuviu: sumokėdavo laiku, nesiimdavo nereikalingų paskolų, net baudas už stovėjimą kirsdavo dar tą pačią dieną. Išdėliojo ant stalo pasą, asmens kodą, IVPK, tarsi įrodymus, kad švarus kaip grietinėlė.
Išėjo žmona Viltė, pamatė suruoštą stalą ir vyro veidą.
Kas nutiko?
Pasipasakojo. Stengėsi ramiai, bet vidury sakinio balsas pradėjo byrėti.
Gal koks senas baudos kvitas? nedrąsiai paklausė.
Už tokias sumas ir su blokada? rodė pirštu į telefoną, iš kurio žiūrėjo žili ribojimai. Kur aš vaikščiojau, be darbo?
Aš tik klausiu, pakėlė rankas Viltė, dabar visko pasitaiko.
Žodis pasitaiko jį užkaitino. Lyg jo gyvenimas būtų Sodros ataskaita.
Pasitaiko, kad užrašo žmogų skolingu, ir tada jis įrodinėja, jog nėra kupranugaris, leptelėjo. Jau po sekundės gailėjosi tono.
Ji tyliai pastatė vandens puodelį ant stalo ir grįžo į kambarį. Jis liko vienas tarp popierių su jausmu, kad bute pasidarė mažiau oro.
Kitą dieną lėkė į banko skyrių. Ten buvo šviesu ir tvarkinga kaip poliklinikoje po remonto. Žmonės laukė, žiūrėdami į ekranus, kaip į horoskopą, laukdami savo numerio.
Paėmė talonėlį su užrašu: Sąskaitų klausimai. Prisėdo ir pajuto, kaip augančio nekantrumo siūlai tempiasi iki lubų. Talonėlį turėtum būti žmogus, o esi dar viena užduotis.
Priėmusi vadybininkė nusišypsojo lyg būtų parengta laimėti Geriausio aptarnavimo apdovanojimą.
Kuo galiu padėti?
Parodė ekraną, papasakojo apie blokadą.
Taip, matyti ribojimas, sumurmėjo ji, spragsėdama pele. Neturime prieigos prie antstolių duomenų. Galim išduoti išrašą apie nuskaičiavimą bei pažymą apie ribojimus.
Duokit viską, ką įmanoma, paprašė. Man reikia šiandien.
Pažyma ruošiama iki trijų darbo dienų.
O jeigu man vaistų nusipirkt reikia? balsas retėjo iki guvumo, kas dar blogiau už pyktį.
Vadybininkė sutriko.
Suprantu. Bet tokia tvarka.
Užpildė pažymos prašymą, gavo kopiją su data ir parašu. Popierius dar šiltesnis nei ką tik iškepta duona už kažką bent jau gali laikytis.
Iš banko nėrė į Registrų centrą (MIGRIS). Ten kvepėjo kava iš aparato ir dezinfekcija, nors nuovargio nepermušė. Prie įėjimo stovėjo terminalas, šalia mergina su liemene padėjo pasirinkti paslaugą.
Pas antstolius noriu, tarė.
Antstoliai pas mus nesėdi, su lengva ironija atsakė. Galime priimti prašymą, padėti su Elektroniniais valdžios vartais. Ką turite?
Parodė banko pažymą ir bylos numerį.
Tada geriau tiesiai pas antstolius, patarė. Bet galim atspausdinti išrašą iš EVV, jei ten ką randa.
Neturėjo pasirinkimo. Pasiėmė savo talonėlį ir atsisėdo. Ekrane sukosi numeriai, žmonės piktinosi pusbalsiu arba tykiai verkė tualete. Žiūrėjo į savo rankas jos kažkodėl atrodė senesnės nei vakar.
Prie langelio specialistė paprašė paso.
Turit patvirtintą paskyrą? teiravosi.
Turiu.
Atidarė profilį, ilgai kažką spoksojo.
Vykdomoji byla tikrai yra, atsiduso. Bet nurodytas kitas asmens kodas.
Priartėjo.
Kaip kitas?
Štai. Jūsų… perskaitė. O byloje viena skiriasi.
Viena skaičiaus klaida. Širdyje palengvėjo, net džiugu: gal pagaliau bus bent šiek tiek aišku.
Tai ne mano skola, patvirtino.
Panašu, duomenų supainiojimas, paaiškino. Būna, kai bendrapavardžiai arba gimtadieniai panašūs.
Ir ką dabar?
Galim priimti nesutikimo prašymą, pridėti dokumentų kopijas. Sprendimas vis tiek antstolio rankose.
Atspausdino prašymą, pasirašė. Pridėjo paso, asmens kodo ir IVPK kopijas. Žiūrėjo, kaip gyvenimas krenta į popieriaus likučius, keliaujančius į skenerį.
Kiek laukti? pasiteiravo.
Trisdešimt dienų, numykė. O kartais ir greičiau.
Vėl ta pati trisdešimt. Išėjo iš centro su aplanku: viduje dokumentų kopijos, įeinamas numeris. Atrodė, kad skaičius šiuo metu svarbesnis už vardą ar sielą.
Pas antstolius pateko tik po poros dienų. Prie įėjimo apsauginis apieškino kuprinę, paprašė išjungti skambėjimą. Koridoriuje eilė kas su vaikais, kas su popieriniais maišeliais ir nerimu. Ant sienos skelbimas: Priėmimas tik užsirašius iš anksto. Šalia sąsiuvinis, kuriame jau rikiavosi pavardės.
Paklausė moters eilėje:
Čia užsirašyt reikia?
Čia gyvenimas, atšovė be šypsenos. Kas pirmas, tas rašos.
Įrašė save gale. Atsisėdo ant palangės kėdžių neužteko. Laikas yrėsi pro nosį: kažkas braunasi be eilės, kas garsiai aiškina per ragelį, kad antstoliai nieko nedaro, kažkas tyliai snargliojasi WC.
Pagaliau pakvietė. Kabinete sėdėjo antstolė, apie 40-ies, su nuovargio patina. Ant stalo monitorius, bylų kalnas, antspaudas.
Pavardė? nė nepasižiūrėjo.
Pasakė.
Bylos numeris?
Pateikė banko lapelį.
Pažiūrėjo, pabarškino pele.
Turite skolą už kreditą, pranešė.
Neturiu jokio kredito, balsą jau tempė patikrinkit asmens kodą. Ten klaida.
Ji suraukė kaktą, priartino ekraną.
Tikrai: kodas nesutampa, numykė. Bet sistema susiejo pagal vardą ir gimimo datą.
Vadinasi, tiek užtenka, kad blokuotų sąskaitas?
Atsidususi:
Dirbam pagal gautus duomenis. Jei klaida reikia atskiro prašymo dėl techninės klaidos ir dokumentų. Ar teikėte?
Padėjo kopijas iš registrų.
Štai, čia yra įeinamasis numeris.
Vartė popierius.
Tai MIGRIS prašymas. Jis dar neatėjo.
Tai negi lauksiu, kol ateis? Pinigai nuimti, vaistų negaliu įsigyt.
Pagaliau pažvelgė į akis:
Manote, jūs čia vienintelis toks? su ramia nuovarga. Ant stalo šimtas bylų. Galiu priimti prašymą, bet sprendimas nebus žaibiškas.
Jautė, kaip norėtų rėkti. Bet matydamas jos nuovargį, suprato šauksmas tik papildytų piktų klientų statistiką.
Gerai, sakė ramiai. Rašykim čia. Ko reikia?
Pateikė blanką. Užpildė: Prašu išbraukti iš bylos dėl klaidingos identifikacijos. Pridėjo paso, kodo kopijas. Užsidėjo Priimta antspaudą.
Patikra iki dešimties dienų, pranešė. Jei patvirtins, priimsime sprendimą nutraukti išieškojimą.
O dėl pinigų?
Dėl grąžinimo atskiras skundas. Ir dar reikia, kad išieškotojas (bankas) gražintų. Tiesiogiai tai jau ne pas mane.
Išėjo iš kabineto su nauju antspaudu. Antspaudas atrodė maža pergalė. Pergalė prieš ką? Prieš sistemą, kuri pagaliau pastebėjo, kad gyveni.
Vakare darbe prašo vadovo išleisti pusdieniui rytoj.
Juokauji? žiūri viršininkas, lyg šis viską būtų sugalvojęs dėl pasilepinimo. Juk ataskaita.
Man sąskaitos užblokuotos, rimtai pareiškė. Lakstau po įstaigas.
Klausyk, nuleido balsą. Bet rimtai: alimentai, skolos, kreditai?
Tai buvo prasčiau už atmestą kortelę vaistinėje. Pajuto, kaip veidas sustingo.
Nieko nėra, tvirtino. Sistemos klaida.
Vadovas gūžtelėjo pečiais.
Gerai, tik žiūrėk, kad mūsų neįklampintum. Buhalterija jau klausia.
Grįžo prie stalo mato laišką nuo buhalterijos: Prašome pateikti informaciją dėl vykdomųjų bylų. Vidus susitraukė iki aguonos grūdo. Atsakė trumpai: Klaida, aiškinuosi, bus dokumentai. Suprato, kad teks įrodinėti ne vien antstoliui, bet ir bendradarbiams, su kuriais dirba dešimt metų.
Namuose žmona paklausė, kas sakė.
Priėmė prašymą, atsakė.
Nu jau geriau, po pauzės. O tikrai ne dėl to senos brolio paskolos? Juk buvai laiduotoju…
Pašoko.
Niekad nebuvau laiduotoju, griežtai. Atsisakiau. Prisimenu.
Ji linktelėjo, bet akyse liko abejonių. Mašina jau padarė savo: įtrūkusio pasitikėjimo popieriais nebeužklijuosi.
Po savaitės Elektroniniuose valdžios vartuose atsirado sprendimas. Drebančiais pirštais atsidarė: Nustatyta klaidinga identifikacija. Vykdomasis sprendimas atšauktas. Perskaitė tris kartus.
Iškart tikrino banko programėlę: sąskaitos vėl gyvos, skaičiai sugrįžo. Tiesa, greta žiba Operacijos gali būti ribojamos kol atnaujinami duomenys. Bandė apmokėti komunalinius laikinai sustojo, bet pramušė. Sėdėjo laukdamas, kol sukimosi ženkliukas dings.
Nuskubėjo į vaistinę, nusipirko tuos vaistus, kurių negalėjo gaut tą pirmą dieną. Vaistininkė net neatpažino. Norėjosi pasakyti: Viskas tvarkoje, bet pasirodė absurdas. Tyliai griebė maišelį ir išėjo.
Po dviejų dienų paskambino iš banko.
Gavome informaciją apie sprendimo atšaukimą, tarė operatorė. Bet kredito istorijoje ženklas dar gali likti iki atnaujinimo. Tai užtruks iki keturiasdešimt penkių dienų.
Vadinasi, pėdsakas liks?
Laikinai.
Žodis laikinai nesuteikė ramybės. Įsivaizdavo, kad po mėnesio norės įsigyti motinai langų remontą išsimokėtinai ir vėl klausinės: O gal kas buvo?. Ir vėl teks įrodinėt.
Išsiuntė prašymą dėl pinigų grąžinimo. Antstolė paaiškino: išieškotojas bankas, laikykitės jų tvarkos. Nusiuntė sprendimo kopiją, nuskaičiavimo išrašą, sąskaitos numerį. Gavo atsakymą: Jūsų užklausa įregistruota. Dar vienas numeris.
Šiomis dienomis pajuto, kad ima kalbėti tyliau. Kaip koks krebždenantis ežiukas, lyg bet koks per stiprus žodis galėtų įjungti naują klaidų laviną. Dešimt kartų tikrina pranešimus, varsto Elektroninius vartus, įsitikino, jog skiltyje Vykdomos bylos tuščia. Tuštuma tapo jo nauja kasdienybe.
Vieną dieną vėl atsidūrė MIGRIS tvarkyti mamos reikalų reikėjo įgaliojimo. Salėje sėdėjo vyras su aplanku, atrodė lyg pradinukas. Su talonėliu rankoje nerimo į numerių šviesų jūrą.
Kuo galėčiau padėti? pats nustebo, kad kreipiasi.
Sakė, kad turiu skolą. Bet nieko nesuprantu, bankas sako antstoliai.
Pamatė tose akyse tą pačią gėdos-pykčio mišrainę, kurią neseniai nešiojosi.
Pirma banke pasiimkite išrašą bus bylos numeris, paaiškino. Čia galima gaut atspausdintą iš EVV, bus matyt pagal kokius duomenis jus pririšo. Jei asmens kodas ar gimimo data nesutampa rašote dėl klaidos. Būtinai imkite įeinamą spaudą.
Vyras dėkojo susikaupęs, lyg gautų Šilutės žemėlapį.
Jūs jau su tuo susidūrėt? kukliai.
Susidūriau, atsakė. Ne greitai, ne iki galo, bet perėjau.
Išėjo iš centro su įgaliojimu, sustojo prie durų, dėdamas dokumentus į krepšį. Aplankas buvo sunkus ne nuo popieriaus, o nuo įpročio viską dokumentuoti. Pastebėjo kvėpuoja ramiau.
Namuose sudėjo sprendimą, banko pažymas, prašymų kopijas į atskirą plastiką ir užrašė markeriu: Vykdomoji byla, klaida. Anksčiau būtų gėda tokį užrašą palikti ar žinot, bet dabar buvo nė motais. Padėjo į stalčių, uždarė ir, nebekeldamas balso, tarė žmonai:
Jei dar kartą kils panaši nesąmonė žinosiu ką daryt ir teisintis nebenoriu. Reikalausiu.
Ji ilgokai žiūrėjo, paskui linktelėjo:
Gerai, tarė. Eik, užvirsiu arbatą.
Nuėjo į virtuvę ir įjungė viryklę. Arbatinukas užkunkuliavo, ir tas paprastas, šilumą žadantis garsas staiga tapo patvirtinimu: gyvenimas vis dar tavo, o ne numerių ir laukimo terminų.
