Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo gyventi pas ją. O po trijų metų ir ją paliko dėl artimiausios jos draugės.
Santuokoje buvome septynis metus. Mūsų santykiai nebuvo idealūs, bet ir blogi nebuvo. Gyvenome įprastą gyvenimą: darbai, namai, šeima, sekmadieniniai susitikimai. Mano sesuo Gabrielė dažnai lankydavosi pas mus. Visada būdavo kažkur šalia, visur su mumis. Niekada neįtariau nieko neįprasto atrodė, kad jiedu tiesiog gerai sutaria. Kartais Gabrielė likdavo pietauti, kitą kartą paskambindavau prašydamas pagalbos, nes dažnai dirbdavau iki vėlumos. Nebuvo net minties, kad kažkas gali būti kitaip.
Vieną visiškai paprastą ketvirtadienį žmona išėjo anksti, sakė, kad važiuoja į darbą. Grįžo nei pietų, nei vakare. Nei kitą dieną. Trečią dieną pagaliau atsiliepė telefonu neatsiprašė, nieko nepaaiškino. Tik tarė: Negrįšiu. Man reikia atstumo. Pamaniau, kad krizė, gal išėjo pas draugę. Bet jau tą pačią savaitę iš giminaičių sužinojau tai, ko niekas nenorėjo man pasakyti: ji išėjo pas Gabrielę.
Gandai greit virto tiesa. Sužinojo tėvai, dėdės, kaimynai. Mano sesuo nustojo kelti ragelį. Žmona taip pat daugiau nepasirodė prie namų. Po kelių dienų, kol nebuvau namuose, Gabrielė susikrovė daiktus. Nieko nepaaiškino. Paprasčiausiai visi nusprendė, kad nėra apie ką daugiau kalbėti.
Jos ėmė gyventi kitame Vilniaus rajone. Vėliau pradėjo rodytis šeimos susitikimuose, į kuriuos aš jau naastidavau. Gabrielė aiškino, kad meilės nepasirinksi ir kad tiesiog taip nutiko. Žmona sakė, kad su manimi nebebuvo laiminga. Likau vienas su gedu ir skausmu. Gerai, kad neturėjome vaikų, kitaip būtų buvę dar sunkiau.
Praėjo treji metai. Pradėjau lipti iš duobės kiek tik galėjau. Atrodė, kad jos vis dar kartu. Kol vieną dieną, vėlgi per pažįstamus, sužinojau, kad jau negyvena kartu. Žmona paliko Gabrielę. Ir nenuejo viena dabar buvo su geriausia Gabrielės drauge, Ingrida. Ingrida buvo nuo pat pradžių šalia, žinojo viską, buvo pasitikėjimo žmogus, padėdavo ir viską matė.
Gabrielė buvo palūžusi. Žmona vėl pakeitė namus, pasakojimus ir paaiškinimus. Šįkart aiškino, kad ir su Gabrielė nebuvo laiminga, kad ir Gabrielė buvo dėl visko kalta, pasimetusi, neaiški. Bet niekas jau į tuos pasiteisinimus nebekreipė dėmesio.
Šiandien mūsų šeima likusi suskilus. Su seserimi nebendrauju. Gabrielė nebendrauja su buvusia geriausia drauge. O žmona taip ir neatsiprašė. Niekada neprisiėmė atsakomybės.
Ši istorija man išmokė, kad pasitikėjimas trapus dalykas, kuris sudužus sunkiai susiklijuoja. Turbūt gyvenime svarbiausia ne tai, kiek žmonių tave supa, o kokią vertę tiems santykiams teiki ir kokią atsakomybę prisiimi prieš kitus ir prieš save.
