Kai kuriose santykiuose ateina momentas, kai vienas iš partnerių netikėtai praranda visus jausmus kitam. Deja taip nutiko Domantui. Iki septyniolikos metų jis niekada neturėjo romantiškų santykių. Nors merginos juo domėjosi, jis buvo nusprendęs susitelkti į savęs tobulinimą bei mokslus, nes svajojo tapti chirurgu, o ši profesija reikalavo griežtos ir ilgos pasiruošimo. Tik įstojęs į Vilniaus universitetą ir paklausęs mamos patarimo, Domantas pradėjo rodyti daugiau dėmesio merginoms.
Netrukus jam galva apsuko Justė, kuri taip pat buvo tame pačiame kursų būryje. Justės nuostaba buvo akivaizdi, kai Domantas ją užkalbino, nes jis retai bendraudavo su merginomis ir dažniausiai laikydavosi savo artimiausių draugų rate. Jie ėmė daugiau kalbėtis, o Domantas kelis kartus pakvietė Justę į kavinę mergina mielai priėmė kvietimą. Palaipsniui jų draugystė natūraliai peraugo į rimtesnius santykius ir jie atvirai pripažino esantys pora.
Domanto mama džiaugėsi iš visos širdies, nes baiminosi, kad sūnus liks vienišas. Tačiau vos tik baigus universitetą, Justės jausmai tarsi išgaravo, ir nors tai buvo nemalonu, tačiau tokių situacijų pasitaiko ne taip jau retai. Sužinojęs apie pasikeitusią Justės širdį, Domantas jautėsi labai sužeistas ir ilgai neišlipo iš liūdesio. Nors jau buvo suaugęs vyras, tai pirmą kartą pajuto, ką reiškia skaudi atstūmimo patirtis.
Tačiau laikui bėgant Domantas suprato svarbią tiesą: kad ir kaip įskaudintų praradimai, jie yra būtina gyvenimo dalis, kuri užgrūdina ir padeda suprasti tikrąją meilės bei santykių vertę. Tik per sunkius išbandymus žmogus pažįsta save, užauga ir išmoksta vertinti tai, ką gyvenimas dovanoja iš naujo.
