Kai buvau 24-erių, priėmiau sunkiausią sprendimą gyvenime: palikau abi savo dukras pas mamą. Vyresnė tada buvo penkerių, o mažoji vos trejų. Dirbdavau po dvylika valandų, neturėjau kam jų palikti, pinigų buvo mažiau nei cepelinų likučių po Joninių, o jų tėvas mus buvo palikęs kaip pasenusią Vytauto bonką. Nežinojau, kaip išgyventi. Mama man tada pasakė, kad prižiūrės jas kol atsistosiu ant kojų, o aš jauna, išsigandusi, kaip šaltą žiemą sutikau, tikėdamasi, kad tai bus tik keli mėnesiai. Bet mėnesiai tyliai išvirto į metus.
Iš pradžių kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį važiuodavau jų aplankyti į mažą butuką Vilniuje. Jos vis dar buvo mažos ir nesuprato, kodėl negyvenu kartu. Kiekvienas apsilankymas buvo sumaišytas iš glėbių, klausimų, į kuriuos bijojau atsakyti, kad neišbyrėčiau kaip aguonų pyragas:
Kodėl nepasilieki su mumis?
Kodėl miegi pas kitus?
Kada grįši namo?
Mama jas ramino, kad daug dirbu, bet iš tiesų stebėjau, kaip pamažu jos pradėjo vadinti ją mama net nesusimąstydamos.
Kai vyresnė pasiekė aštuonerius, o mažoji šešerius, jos jau manęs taip intensyviai nebesiilgo. Apkabinimai užtrukdavo trumpiau nei lietuviškos vasaros. Jos tuoj pat bėgdavo pas mano mamą. Stovėjau, jausdama, kad esu tik viešnia, tik ne mama. Vieną popietę mažoji pargriuvo, žaisdama tarp kambario baldų, ir kai bandžiau ją pakelti ji atitraukė ranką ir šūktelėjo:
Aš myliu mamą!
Ir omenyje turėjo močiutę. Tuomet supratau kažkas nulūžo visam laikui, net ir klijais nesuklijuosi.
Prabėgo metai, o aš vis bandžiau susigrąžinti dukras rūbais, dovanomis, saldumynais, pasivaikščiojimais po Vingio parką, tiesiog viskuo, kuo tik galėjau. Tačiau kiekvieną sykį iš manęs ištraukdavo trumpą sveika, ir vėl šokdavo į žaidimus. Mama sprendė visus svarbius reikalus: į kokią mokyklą eiti, ar skiepytis, kam padėti stalą. Aš buvau ta, kuri nešioja maišus bet ne ta, kuri būtų svarbi.
Jos užaugo matydamos mane kaip tėtės seserį, kuri kažką atneša ne kaip mamą, kuri gal mus ir pagimdė, bet lieka tik už kadro.
Kai prasidėjo mokykla, viskas tapo dar ironiškiau. Tėvų susirinkimuose mokytojos gaišo, kalbėdamos vien su mano mama, o į mane žvelgė taip, tarsi būčiau gal iš Kalvarijos atvykusi tetulė:
Jūs turbūt teta, taip?
O dukros tylėjo. Nei pataisydavo, nei supykdavo.
Kartą pamėginau pasirašyti leidimą dėl išvykos ir vyresnė prikando lūpą, pašnibždėjo:
Ne, tu negali. Mama turi pasirašyti.
Tą dieną užėjau į mokyklos tualetą ir tyliai, vos kvėpuodama, išverkiau visą makiažą niekas negirdėjo, niekas nepastebėjo.
Kai jos paaugo, pabandžiau paaiškinti, kodėl manęs šalia nebuvo. Papasakojau, kaip gyvenau, kaip laikiausi, koks būna gyvenimas, kai atrodo, jog piniginėje vėjo daugiau nei eurų. Jos tylėjo, gal net klausėsi, bet niekas nepasikeitė.
Vyresnėlė pasakė, kad nežino, ar man dėkoti, ar pykti. Jausmai, sakė, išgaravo, kaip garai nuo karštos arbatos.
Jaunesnė buvo tiesiog atvira:
Tavęs nebuvo. Neturiu jausmo, kurio širdyje nėra.
Dabar man 61-eri. Dukros kalba su manimi, atvažiuoja į šventes, apkabina bet nevadina mama. Esu jų gyvenimo dalis, bet ne toje vietoje, kurioje galbūt turėjau būti.
Ir nors supratau, kad praeities nepakeisi net jei pakeptum su silkės galva, vistiek kartais skauda. Skauda matyti, kaip jų gyvenimas praėjo be manęs tarsi būčiau ne jų knygos herojė, o tik paskutinio puslapio pabaigos taškas.
