Kai grįžau iš parduotuvės, prie laiptinės ant suoliuko sėdėjo vyras, kurio niekada nebuvau mačiusi. Jo rankose buvo senas rudas vokas. Vos tik priartėjau, jis pažvelgė į mane.
Jūs esate Austėja?
Sustojau. Pirkinių maišas lengvai trinktelėjo į kelį.
Taip… kodėl?
Vyras lėtai pakilo. Jam buvo apie penkiasdešimt, pilki plaukai, pavargusios akys.
Jau dvi dienas jūsų ieškau.
Širdyje suspaudė.
Kodėl?
Jis ištiesė voką.
Tai turi būti pas jus.
Vokas buvo sunkus. Atsargiai jį pravėriau. Viduje radau seną nuotrauką. Joje buvau aš. Gerokai jaunesnė. Stovėjau prie autobusų stotelės, rankoje laikiau knygą, o ant pečių buvo kuprinė. Puikiai prisimenu tą dieną. Tai buvo prieš beveik dvidešimt metų.
Iš kur tai turite? paklausiau.
Vyras liūdnai nusišypsojo.
Iš mano brolio.
Skrandį suspaudė.
Neturiu brolio.
Ne… ne jūsų.
Jis parodė į nuotrauką.
Mano brolis jus fotografavo.
Atsisėdau ant suoliuko, nes staiga apsisuko galva.
Kodėl?
Tuomet jis buvo įsimylėjęs jus.
Aplink byla tyla. Gatvėje girdėjosi automobilių ūžesys ir tolimo šuns lojimas.
Niekada jo nemačiau, tyliai tarė.
Matėte.
Kada?
Vyras atsisėdo šalia.
Kiekvieną rytą jis stovėdavo toje pačioje stotelėje.
Bandžiau prisiminti. Šaltieji rytai. Žmonės su kavos puodeliais. Autobusai.
Ar buvo vyras su tamsia striuke ir fotoaparatu? paklausė.
Tada prisiminiau. Vyrą, kuris visada stovėdavo šiek tiek atokiau. Kartais skaitydavo laikraštį, kartais tiesiog stebėdavo žmones.
Taip… sušnibždėjau.
Vyras linktelėjo.
Tai buvo jis.
Žiūrėjau į nuotrauką dar kartą.
Kodėl duodate man ją dabar?
Trumpam nutylėjo.
Mano brolis mirė praėjusią savaitę.
Tvirtai suspaudžiau nuotrauką.
Jis paliko tai?
Taip.
Jis ištraukė dar vieną dalyką iš voko. Mažą raštelį. Išskleidžiau jį. Rašysena atidi.
Jei kada rasi ją, pasakyk, kad ji buvo gražiausias dalykas, kurį matydavau kiekvieną rytą.
Akys prisipildė ašarų.
Kartais praeiname pro žmones, kurie pakeičia mūsų gyvenimą. Net nežinodami. Net neįsimindami jų.
Pažvelgiau į vyrą šalia.
Kodėl niekada neužkalbino?
Jis liūdnai nusišypsojo.
Galvojo, kad esate per daug laiminga, kad galėtų jus trikdyti.
Tyla. Laikiau nuotrauką ir bandžiau prisiminti jo veidą. Bet negalėjau.
Kartais keisčiausia yra suprasti, kad buvai kažkieno prisiminimas… niekada apie tai nežinodama.
Pasakykite man nuoširdžiai…
Jei sužinotumėte, kad kažkas apie jus galvojo metų metus, bet niekada nepasakė, ar norėtumėte žinoti anksčiau?
