Turėjau grįžti namo po keistos atostogos, o kelionė buvo ilga nutariau keliauti traukiniu ir įsitaisyti kupė. Gavau vietą viršutinėje lentynoje, bet tai nebuvo svarbu visą laiką planavau praleisti miegodama. Mano keleiviai buvo motina su keturmečiu sūnumi. Maniau, jog vaikas kels triukšmą ir trukdys, tačiau berniukas pasirodė toks ramus, lyg būtų nuotrauka iš senos šeimos albumo. Kai sūnus užmigo, su motina ramiai gurkšnojome arbatą, tyliai šnekučiavomės, tarytum mūsų pokalbiai sklandytų oru. Greit ir pati pasinėriau į miegą.
Rytą, tarsi per debesų šydą, mane pažadino kažkieno beldimas į duris. Į kupė įžengė du policininkai, jų kepurės atrodė lyg iš kito sapno. Ar matėte vaiką? paklausė vienas jų, balsas sklido lyg ežero tyru. Štai čia, ant pirmos lentynos, miega, atsakiau. Kampelyje, giliai įsikniaubęs, gulėjo berniukas, lyg pūkuota žiema būtų jį apgulus keista ramybė.
Policininkai sukruto: Turėsime užduoti keletą klausimų.
Pasirodo, mano sapno keleivė vakar išgėrė daug, kad net grindys atrodė lyg bangos. Tada ji išlipo neteisingoje stotelėje, galėjo pasimesti laike ir erdvėje. Rytą, kai pabudo, atrodė, kad jos sūnus buvo pagrobtas, o traukinio vagono sienos tapo labirintu. Policininkai nėrė ieškoti vaiko, bet paaiškėjo motina tiesiog apsiriko, apgirtusi pamiršo, jog paliko vaiką kupė.
Baisu pagalvoti, kas dedasi tokios motinos minčių sūkuryje, kai protas tarsi pradingsta. Gerai, kad ji užmiršo vaiką berniukas miegojo ramiai visą naktį, lyg jį būtų saugoję ąžuolai. Kitais atvejais, motina gal būtų nuėjusi su juo į kokį užmirštą kaimą, užmigus miške, o vaikas būtų pradingęs tarp samanos ir šilų.
Kas nutiko tam berniukui nežinau. Gal jo likimas išsiliejo Neries upės vandenyse, o gal mamos rūpestis tapo nematomas. Tikiuosi, kad motina gavo baudą gal 30 eurų, jei tai nepamirštama praeities sapne. Bet ar bauda nors karto priverstų susimąstyti apie tokį vaiką, kuriam likimas yra daugiau nei tik praeinantis sapnas?
