Pamestas bagažas
Lagaminas svėrė ne taip, kaip turėjo.
Ramunė pajuto tą dar prie konvejerio. Įprasti dvylika kilogramų staiga virto kažkuo kitu sunkesniu, tankesniu, pasislinkusiu svorio centru. Bet pilkas korpusas atrodė taip pat: plastikas, keturi ratukai, įbrėžimas kairiajame kampe. Ji pagriebė rankeną ir patraukė link išėjimo.
Vilniaus oro uoste kvepia kava ir drėgnu akmeniu. Už lango lynoja kovo dargana, visai ne ta, kuriai tiktų kurortas, ir Ramunė pagalvoja konferencija apie miestų želdynus, žinoma, gera proga skristi iš Kauno į Klaipėdą. Bet ne tokia gera, kad džiugintų.
Jai trisdešimt vieneri. Jaunesnioji mokslo darbuotoja Urbanistikos institute, nuomojamas kambarys dvidešimt aštuonių kvadratų, knygų krūvos palei sieną. Mama iš Panevėžio skambina sekmadieniais ir vis klausia to paties: Na kaip? Niekas neatsirado?. Ir kas kart Ramunė atsako: Mama, aš dirbu. Lyg tai viską paaiškintų.
Taksi iki viešbučio trunka dvidešimt minučių. Vairuotojas klausė, ar ji atostogauja. Ramunė atsako: Darbo reikalais. Jis linkteli, tarsi kitokių atsakymų nė nebūtų laukęs.
Kambarys mažas, bet tvarkingas, su vaizdu į pilką jūros ruožą. Ant palangės plastikinė pelargonija, kuri niekuomet nebuvo pelargonija. Ramunė užkelia lagaminą ant lovos, spragteli užraktais ir pakelia dangtį.
Ir sustingsta.
Viduje vyriški daiktai.
Stambiame tamsiai žaliame megztinyje tvyro žolės dvelksmas, ne kvepalai. Dydis aiškiai ne jos: pečiai bent pusantro karto didesni. Džinsai, sportbačiai maišelyje keturiasdešimt trečias dydis. Telefonų kroviklis, kokio ji niekada neturėjo. Maišelis su sėklomis užrašas svetima kalba, kažkas botaniško. Ir storas užrašų sąsiuvinis, oda apvilktas, perrištas gumyte.
Tai ne jos lagaminas. Ramunė sėda ant lovos krašto ir ilgai spokso į svetimus daiktus. Tas pats pilkas korpusas, keturi ratukai, įbrėžimas tame pačiame kampe. Bet lagaminas kito žmogaus. Kažkas oro uoste pagriebė jos gyvenimą knygas, pristatymo suknelę, nešiojamą kompiuterį su prezentacija, mamos nuotrauką rėmelyje. O ji pasiėmė svetimą.
Pirmas penkias minutes ji tiesiog sėdi, nieko nesupranta. Paskui skambina oro uostui. Automatas pataria palaukti. Ramunė laukia vienuolika minučių, galiausiai sujungia. Mergina užrašo skrydžio informaciją, bagažo numerį ir paprašo laukti. Paskambins. Būtinai paskambins.
Ramunė padeda telefoną ir vėl pasižiūri į atidarytą lagaminą. Sąsiuvinis guli viršuje, lyg padėtas paskutinis. Oda nutrinta pakraščiuose, gumytė išsitampius.
Ji žino, kad negalima. Svetimi daiktai, svetimas gyvenimas, svetimi užrašai. Kaip klausytis svetimų pokalbių ar vakare žiūrėti į svetimus langus. Nepriimtina. Ramunė pakyla, apsuka ratą kambary, įsipila vandens iš ąsočio. Išgeria. Vėl žvilgteli į sąsiuvinį.
Kairys petys, pripratus nuleistas dviem centimetrais žemiau nei dešinys nuo amžino nešiojimo nešiojamą kompiuterį, kažkaip pats pasisuka į priekį. Rodyklinis ir didysis pirštas, iki blizgesio nušlifuoti nuo lietimui jautraus paviršiaus, paliečia odą. Oda minkšta ir šilta.
Ji atverčia sąsiuvinį.
***
Raštas keistas. Raidės pasvirusios į kairę, apvalios, su ilgais u ir r uodegomis. Neskubrus mąslus raštas. Žmogus, kuris taip rašo, turbūt ir kalba neskubėdamas.
Pirmasis įrašas be datos.
Tbilisis. Rytą užkopiau į Mtacmindą pėsčiomis. Miestas apačioje, lyg didžiulis sodas, kurio niekas neapgenėjo. Medžiai kyšo tarp namų, krūmai lenda į balkonus. Nupiešiau plataną prie funikulieriaus. Kamienas lyg nežinomos šalies žemėlapis: šviesios dėmės, tamsios salos. Sėdėjau valandas, kol pašalau.
Ramunė perverčia lapą.
Stambulas. Piešiau baobabą botanikos sode. Aišku, ne tikrą bonsąją. Bet šaknys lyg jis bando ištrūkti iš vazonėlio. Rimtas medis nerimtoje skalėje. Gal ir aš toks.
Ji šypteli. Pirmą kartą šiandien.
Toliau vis kiti užrašai: Marakešas, Portas, Karaliaučius, Irkutskas. Visi apie vietas ir augalus. Žmogus keliavo, piešė medžius, mąstė ant popieriaus. Nė žodžio apie viešbučius, restoranus ar įžymybes. Tik žaluma. Krūmai, kamienai, lajos, šaknys. Tarp eilučių greiti, gyvi piešinukai. Šaka su trim lapais. Šaknis, apsikabinusi akmenį.
Marakešas. Turguje apelsinmedis viduriai prekystalio. Prekiautojai pakabina maišus ir kainas ant šakų. O medis stovi. Dvišimt šimtmečių, ne mažiau. Pergyveno visus turgus ir prekiautojus. Kiek galėjau, nupiešiau. Rankos drebėjo nuo karščio.
Portas. Glikininai ant Ribeiros linksta taip žemai, kad remiasi į galvas. Portugalai apeina, turistai fotografuoja. Aš stoviu ir galvoju: štai medis, kuriam nė motais sienos. Auga kur tik nori. Norėčiau ir aš.
Ramunė pagauna save skaitanti jau keturiasdešimt minučių. Lauke aptemo. Lietus smulkiomis snaigėmis baksnoja į palangę.
Ji verčia lapą toliau.
Karaliaučius. Įėjau į apleistą parką pakrašty. Liepos trys apsikabinimai. Šaknys išplėšė asfaltą. Kadaise čia vaikščiojo žmonės. Dabar tik medžiai. Ir aš. Nupiešiau vieną liepą. Stovėjo, kaip sargybinė tiesiai, nei vienas lapas nekrustelėjo. Pagalvojau: štai kaip atrodo ištikimybė. Stovi ir lauki, kol kas nors sugrįš.
Ramunė pastebi, kad kiekviename įraše autorius su medžiais kalbasi, kaip kiti su draugais. Atvirai, be gėdos. Ji norėtų sužinoti, kodėl.
Ir tada įrašas, privertęs padėti sąsiuvinį ir ilgai žiūrėti į sieną.
Irkutskas. Du metai po skyrybų. Su Lina keliavom keturiolika metų nuo universiteto iki paskutinės dienos. Ji sakė: Tu labiau myli medžius nei žmones. Gal ji teisi. Gal aš niekada nemokėjau mylėti žmonių taip, kad jie pajustų. Nebetikiu, kad surasiu. Ne medį žmogų. Kuriam nereiks aiškinti, kodėl piešiu šaknis.
Ramunė užveria sąsiuvinį. Padeda ant spintelės. Atsistoja, prieina prie lango.
Lietus nesibaigia. Jūra už lango tamsi, plokščia, nė vienos švieselės. Apačioje trinkteli durys, suskamba juokas jauni, linksmi balsai, svetimi.
Trisdešimt vieneri. Nuomojama studija. Knygų krūvos. Na kaip? Niekas? Paskutiniai santykiai baigėsi prieš pusantrų metų, ir Ramunė net nepastebėjo, kada liovėsi ieškoti. Tiesiog vieną dieną grįžo iš darbo, atsisėdo virtuvėje ir suprato: viena būti paprasta. O gal ne gera, bet įprasta. O įprotis pakeičia laimę, jei apie tai negalvoti.
Ji stoja prie lagamino, dėlioja daiktus atgal. Tik tada prisimena.
Laiškas.
Tas pats, kurį ji pradėjo rašyti lėktuve nuobodžiaudama. Skrydis vėlavo dvi valandas, ji išsitraukė lapą ir rašiklį tik užimti rankas. Ne dienoraštis, ne pastaba. Kvailystė, kurios suaugęs žmogus neturėtų rašyti. Brangus nepažįstamasis, svajoju sutikti… Neužbaigė. Įgrūdo lapą į lagamino kišenę prieš lipdama į lėktuvą ir pamiršo.
Ir tas lapelis dabar jos lagamine. Lagamine, kurį paėmė kitas žmogus. Tas vyras, kurio kelionių sąsiuvinis guli ant jos spintelės.
Ramunė atsisėda ant lovos. Skruostai dega.
***
Ryte ji vėl skambina oro uostui.
Bagažo paieškos tarnyba, Jūratė, pavargęs balsas, kažkur foniniuose šnarėjimuose traška džiūvėsiai.
Vakar palikau užklausimą. Skrydis KaunasVilniusKlaipėda, žymė…
Momentėlį. Traškesys nutyla. Taip. Jūsų atvejis apdorojamas. Susisieksime su jumis.
Kada?
Pagal eilę. Paprastai nuo trijų iki dešimties darbo dienų.
Dešimties?
Darbo. Bet gali būti ir greičiau. Būkite pasiekiama.
Ramunė padeda telefoną ir žiūri į svetimą lagaminą. Ji reikia drabužių. Konferencija po rytojaus. Vienintelė jos normali suknelė, kompiuteris su prezentacija, bateliai viskas pas nepažįstamą žmogų nežinojamoje vietoje.
Ji išeina į miestą. Prekybos centras penkiolika minučių pėsčiomis. Nusiperka kelnes, palaidinę, apatinius, telefono kroviklį. Pardavėja kasoje klausia:
Lagaminą pametėt?
Sumašiau.
Klaipėdoj dažnai taip. Visi lagaminai čia pilki, panašūs.
Ramunė linkteli. Ne vien jai taip. Keista, bet truputį ramina.
Užsuka į vaistinę nusipirkti dantų šepetuką ir pastą, paskui į kavinę išgeria kapučino, atsistojusi prie baro, nes visi staliukai užimti porų. Grįždama paskambina mamai.
Ar nuskridai? Kokie orai?
Lyja.
Ar paėmei skėtį?
Mama, aš pametusi lagaminą.
Dieve. Kaip? Pavogė?
Sumašė oro uoste. Paėmė mano, paliko svetimą.
Mama patyli. Galiausiai sako:
Tai kažkas vaikšto su tavo daiktais. Įdomu, ką jis galvoja apie tavo knygas.
Mama…
Ką? Aš rimtai. Tu visur vežioji biblioteką.
Ramunė nesako apie sąsiuvinį su medžiais. Ir apie raštą į kairę. Ir apie įrašą iš Irkutsko. Ji sako: Viskas bus gerai, mama ir padeda ragelį.
Tada grįžta į kambarį ir vėl atidaro lagaminą.
Ne sąsiuvinio ieškodama. Ieško užuominos vardo, kontakto, ko nors. Patikrina vidines kišenes. Šoninėje, užtrauktuku, yra vizitinė kortelė.
T. R. Bašys, Kraštovaizdžio dizainas. Projektavimas, konsultacijos, tvarkyba.
Ir telefono numeris.
Ramunė surenka numerį per žinučių programėlę. Parašo:
Laba diena. Atrodo, Klaipėdos oro uoste mes apsikeitėm lagaminais. Pas mane Jūsų. Pilkas, su įbrėžimu. Viduje sąsiuvinis ir vizitinė kortelė. Radau Jūsų kontaktą.
Atsakymas ateina po devynių minučių.
Sveiki. Tik šiandien atidariau Jūsų lagaminą. Tikrai ne mano knygos, užrašų knygelė, suknelė. Ne itin jauku. Ir aš dabar Klaipėdoje. Galime susitikti ir apsikeisti?
Ramunė perskaito žinutę. Knygos. Užrašinė. Suknelė. Jis žino, kas jos lagamine.
Tinka! Kur Jums patogiausia?
Kavinė Švyturys prie jūros. Rytoj, dešimtą? Būsiu su Jūsų lagaminu.
Gerai. Ir aš.
Ji padeda telefoną. Pakelia ir vėl perskaito: Knygos, užrašinė, suknelė. Jis atidarė jos lagaminą. Matė jos daiktus. Galbūt matė sąsiuvinį su idėjomis straipsniams. Galbūt matė mamos nuotrauką, kurią ji visada vežasi.
Galbūt laišką.
Ramunė užsimerkia. Įsivaizduoja, kaip jis sėdi savo kambaryje arba ant kieno nors verandos, ar kavinėje ir rankose laiko jos lapelį. Linijuotas popierius, išplėštas iš sąsiuvinio, su jos paskubomis paliktu raštu. Skaito žodžius, kurių ji neturėjo rodyti nė vienam žmogui.
Ji atsimerkia. Pasiima sąsiuvinį nuo spintelės ir dar kartą perskaito įrašą iš Irkutsko.
Nebetikiu, kad surasiu.
O ji rašė brangus nepažįstamasis, svajoju sutikti. Ir tas lapelis dabar kito žmogaus rankose, kuris piešia medžius ir ieško to, kuris supras.
Sutapimas. Keistas, neįtikėtinas sutapimas su pilkais, identiškais lagaminais.
O gal ne.
Ramunė atsisėda prie stalo ir atverčia sąsiuvinį paskutiniam įrašui. Po Irkutsko dar keletas lapų.
Kaunas. Pavasaris. Balkonas taip apžėlęs, kad kaimynai skundžiasi. Šimtas keturiolika augalų skaičiavau. Lina būtų pasakiusi: Tu keistuolis. Bet Linos nebėra. Ir skųstis niekam. Gal tik fikusui. Fikusas tyli. Tobulas pašnekovas.
O paskutinė eilutė:
Skrendu į Klaipėdą. Botanikos sodas. Noriu pamatyti tulpmedį sako, jam daugiau nei šimtas metų. Atostogos. Pirmos per dvejus metus, kai važiuoju ne darbo reikalais, o šiaip sau. Keista važiuoti šiaip sau. Kaip reikėtų pasiteisinimo.
Ramunė užverčia sąsiuvinį. Sudeda jį į lagaminą. Užtraukia užtrauktuką.
Jis važiavo į Klaipėdą dėl medžio. Ji dėl želdynų konferencijos. Jis piešė augalus svetimuose miestuose. Ji rašė straipsnius, kaip grąžinti augalus į savo miestus. Ir tarp šių dviejų priežasčių identiški pilki lagaminai susimaišė.
Ramunė atsigula, bet neužmiega ilgai. Mąsto, kaip keistai gyvena žmogus. Gyveni, dirbi, važiuoji į konferencijas, krauni daiktus, užrakini spynas. O tuomet atsitiktinumas menkas, juokingas atidaro kito žmogaus gyvenimą taip, kaip neatskleistų joks ilgalaikis pažįstamumas.
***
Kavinė Švyturys tiesiai ant krantinės, tarp palmių (atidarytų orams sušilus) ir žibinto. Stiklinės sienos, mediniai staleliai, šviežios duonos ir cinamono kvapas. Padavėja su inkarais ant prijuostės stato puodelius.
Ramunė ateina dvidešimt minučių anksčiau. Ne, kad skubėtų tiesiog neišsėdi kambaryje. Pasirenka stalą prie lango, pasistato lagaminą šalia, užsisako arbatos. Ranka vos vos drebėjo, paimdama meniu. Vien juokinga: juk tik perduoda daiktus. Apsikeitimas lagaminais. Nieko daugiau.
Bet viduje ne nieko daugiau. Viduje visas skaitytas svetimas gyvenimas, ir tas žmogus pasirodė artimesnis, nei daugelis pažįstamų.
Ji atpažino jį iš karto.
Vyras įeina lygiai dešimtą, su pilku lagaminu ant ratukų. Aukštas, tamsiai žalia striuke tos pačios spalvos kaip megztinis lagamine. Per nosies tiltelį įdegio linija bent trimis tonais tamsesnė už kaktą: akivaizdu, kad nuolat dėvi akinius nuo saulės. Jis sustoja prie įėjimo, apžvelgia salę, pamato jos lagaminą. Prieina.
Ramunė? Balsas tylus, su pauze, lyg žodis išsirinktas iš kelių.
Taip. Tadas?
Jis linkteli ir atsisėda priešais. Padeda jos lagaminą šalia savojo. Du pilki dvyniai šalia.
Keista, sako jis. Juk tikrinau žymę.
Ir aš.
Panašu, kad žymės irgi susimaišė. O gal abu neatidūs.
O gal lagaminai suokalbį sudarė.
Jis šypteli vos pastebimai, vienu lūpų kampu. Ramunė pamano: jis šypsosi kaip rašo santūriai, bet šiltai.
Turiu atsiprašyti, sako Tadas.
Už ką?
Atidariau Jūsų lagaminą. Galvojau, kad savo. Pamačiau knygas ir supratau.
Aš irgi atidariau Jūsų. Ir irgi ne iškart supratau.
Pauzė. Jis suka šaukštelį tarp pirštų. Ranka stambios, po trumpais nagais juoduoja žemė ne purvas, įprotis.
Perskaičiau Jūsų užrašinę, švelniai sako jis. Straipsnių pastabos. Apie miesto erdves, želdynus. Labai patraukė dėmesį. Neturėjau teisės, bet…
O aš perskaičiau Jūsų dienoraštį, sako Ramunė.
Jis pakelia akis.
Visą?
Visą.
Tyla. Už lango bangos trankosi į betoninį krantą ir ritasi atgal. Berniukas meta žuvėdroms duonos.
Tai žinote apie Tbilisį, sako Tadas.
Ir apie Stambulą. Ir baobabą-bonsai.
Ir apie Karaliaučių.
Ir apie liepą, kuri kaip ištikimybė.
Jis nuleidžia akis.
Ir apie Irkutską.
Ramunė linkteli. Savi paaiškinimai nereikalingi. Jis suprato.
Jūs žinote apie mane daugiau, nei paprastai pasakoju, sako jis.
O Jūs apie mane?
Jis stovi akimirką. Paskui išsitraukia iš kišenės sulankstytą lapą. Ramunė jį atpažįsta iškart. Linijuotas, su sulenktu kampeliu. Tas pats.
Radau jį lagamino kišenėje, sako Tadas. Perskaičiau. Neturėjau teisės. Bet perskaičiau.
Ramunė žiūri į lapą. Skruostai vėl dega.
Kvailystė, sako ji. Rašiau iš nuobodulio lėktuve.
Brangus nepažįstamasis, perskaito Tadas iš atminties. Svajoju sutikti žmogų, su kuriuo galima tylėti. Ne todėl, kad nėra ką pasakyti, o todėl, kad ir be žodžių aišku. Pavargau aiškinti, kas aš esu. Pavargau rinktis frazes. Noriu, kad kas nors pažvelgtų į mano knygų lentyną ir viską suprastų. Noriu, kad kas nors…
Gana, ramiai paprašo Ramunė.
Ten nutrūksta, sako jis. Noriu, kad kas nors ir viskas. Jūs nebaigėte.
Nežinojau, ką toliau rašyti.
Aš žinojau, taria Tadas. Būčiau parašęs tą patį. Tik apie medžius, ne knygas.
Ramunė žiūri į jį į įdegio liniją per nosį, į rankas su žemės likučiais. Į akis ramias, nesiblaškančias.
Jūs žinote apie mano mamą iš Panevėžio, sako ji.
Nuotrauka rėmelyje. Graži moteris. Panaši į Jus.
Jūs žinote mano darbą.
Pastabos apie kiemų želdinimą. Aš kraštovaizdžio architektas. Pradžioje buvo profesinis smalsumas, paskui ne tik.
Jūs žinote, kad esu viena.
Žinau, kad skrendate į konferenciją su viena suknele. Kad turite penkias knygas keturioms dienoms. Kad laikote mamos nuotrauką lagamine, ne telefone norite tikros, ne ekrane. Kad rašote ranka, nors dirbate kompiuteriu. Ir kad rašėte laišką nepažįstamajam, kurio nėra.
Ramunė tyli.
O aš, tęsia Tadas, piešiu medžius sąsiuvinyje, po skyrybų liko šimtas keturiolika augalų balkone, nes neturiu kaip kitaip kalbėtis, kad žmonės liktų. Jūs tą jau žinote.
Žinau.
Tai mes abu perskaitėme vienas kito gyvenimą per daiktus. Ir dabar susitikome. Tarsi praleidom pirmus pasimatymus ir atėjom tiesiai prie trečio.
Ramunė nusijuokia trumpai, netikėtai sau. Tadas irgi šypteli plačiau nei pradžioje.
Žinau Jus geriau, nei būčiau norėjęs, sako jis. Jūs mane irgi. Tai nesąžininga. O gal kaip tik sąžiningiausia pažintis mano gyvenime.
Nes nerinkome, ką parodyti?
Būtent. Lagaminas gyvybės atspaudas. Neprisižiūri, nefalsifikuoji. Sukrauni, kas būtina. Ir pagal tai matyti, kas esi iš tiesų.
Ramunė žiūri į du lagaminus, stovinčius šalia. Pilki, panašūs, su įbrėžimais kairiame kampe.
Norėtumėt pasivaikščioti? paklausia Tadas. Čia šalia Botanikos sodas. Dėl tulpmedžio ir atvažiavau.
Žinau, sako Ramunė. Paskutinis įrašas sąsiuvinyje.
Jis linkteli, išgeria kavą. Atsistoja.
Paliksim lagaminus čia? parodo į kėdes.
Tegul stovi kartu. Turbūt turi apie ką pasikalbėti.
Jie išeina. Lietus baigėsi dar ryte, krantinė blizga išplauta. Palmės stovi tiesiai, nė viena šakelė nekruta, Ramunė prisimena liepą iš Karaliaučiaus įrašo ištikimybė. Laukimas.
Papasakokit ką nors, ko nėra sąsiuvinyje, paprašo ji.
Bijau balandžių, rimtai sako Tadas.
Balandžių?
Vaikystėje vienas įskrido pro orlaidę ir nusileido man ant galvos. Nuo to laiko apeinu ratu.
Ramunė nusijuokia. Jis pažiūri ir nusišypso.
O Jūs? Ką nors, ko nėra lagamine.
Kalbuosi su knygomis. Garsiai. Kai autorius rašo nesąmones ginčijuosi.
Ir kas laimi?
Dažniausia autorius. Bet nepasiduodu.
Jie eina krantine, ir Ramunė mąsto keistas jausmas eiti šalia žmogaus, kurį pažįsti iš rašto, iš užrašų, iš medžių piešinių, bet matai pirmąkart. Kaip perskaityt knygą, paskui susitikti su autoriumi.
Raidėjot, kad nebetikit, kad surasit, sako ji. Įraše iš Irkutsko.
Atsimenu.
Jūs radot mano lagaminą.
O Jūs mano.
Jie kurį laiką tyli. Tai ne slogi tyla, o ta, kurią Ramunė aprašė laiške. Tyla, kurioje viskas aišku.
Botanikos sodas už posūkio Ramunė pamato kalvotą tvorą ir medžių viršūnes aukščiau už trijų aukštų namus.
Tulpmedis štai tas, parodo Tadas. Matot? Kamienas kaip kolona. Jam šimtas dvidešimt metų. Pamatė tris karus ir dvi revoliucijas.
Ir vis dar stovi.
Ir vis dar žydi. Kas gegužę.
Jis išsitraukia sąsiuvinį ne tą, iš lagamino, kitą, mažesnį. Pieštukas. Pradeda piešti.
Ramunė stebi, kaip judėjai brūkšteli popierių. Linijos užtikrintos, greitos. Kamienas, šakos, lapo kontūras. Ant nosies įdegio juosta, jis truputį prisimerkia žiūrėdamas aukštyn.
Galiu paklausti? kreipiasi ji.
Klauskite.
Perskaitęs mano laišką, ką pagalvojot?
Neatitraukęs akių nuo lapo, Tadas taria:
Pagalvojau, kad noriu sužinoti, kuo jis baigiasi.
Juk sakiau nežinojau, ką parašyti toliau.
Gal dabar žinot?
Ramunė neatsako. Bet ir nenusuka žvilgsnio. Saulė prasimuša pro lają, ant jos veido krenta judrios šviesos dėmės kaip strazdanos.
Sode jie praleidžia tris valandas. Eina takeliais, sustoja prie kiekvieno įspūdingo kamieno. Tadas pasakoja ne kaip gidas, o kaip žmogus, seniai pažįstantis medžius ir pristatantis juos draugei. Piešia, o Ramunė kalba apie savo darbą apie kiemus, kurie iš betono dėžių gali pavirsti žaliomis erdvėmis, apie valdininkų priešinimąsi, apie atkaklų senuką, Botanikos gatvėj pasodinusi dvidešimt tris obelis ir tebesipesantį su bendruomenės valdyba.
Dvidešimt trys obelys? pakelia antakius Tadas.
Visoms davė moteriškus vardus. Sakė, jos jam artimesnės už kaimynus.
Suprantu jį, šypteli Tadas. Mano fikusas Arkadijus. Penkeri. Vienintelis, kuris išgyveno po skyrybų.
Arkadijus?
Jis atrodo kaip Arkadijus. Rimtas, kiek kreivas, bet ištvermingas.
Ramunė nusijuokia. Suvokia: jau metus Vilniuje ji nesikalbėjo su niekuo taip lengvai. Be įtampos, be vaikymosi būti protingesnei, įdomesnei, geresnei. Tiesiog du žmonės kalba apie medžius su vardais.
Jie sėdi ant suolelio po tulpmedžiu. Tarp jų pusė metro tuščios vietos. Nei vienas nejuda arčiau.
Turėsite rytoj konferenciją, sako Tadas.
Taip. Pranešimas dvyliktą.
Apie ką?
Apie žaliųjų zonų svarbą gyventojų psichologinei savijautai. Nuobodi tema.
Kai kam taip. Man ne.
Ramunė pasižiūri į jį.
Norėtumėt ateiti?
Į mokslinę konferenciją?
Į nuobodžią mokslinę konferenciją apie medžius.
Aš visą gyvenimą vaikštau į nuobodžius renginius apie medžius. Tokia mano profesija.
Jie juokiasi tuo pačiu metu. Tai kaip užrašas dienoraštyje. Tikroviška. Tikra. Be pozos.
Grįžta neskubėdami. Tadas pasakoja apie Kauną apie balkoną, virtusį oranžerija, apie apačioje gyvenančią kaimynę, kuri laisto augalus ir lieka arbatos. Apie tai, kaip, po skyrybų, du mėnesius niekur nėjo, paskui nusipirko bilietą į Tbilisį nes tiesiog buvo pigus.
Tada pradėjot piešti?
Visada piešiau. Bet Tbilisy pradėjau rašyti. Dienoraštį. Iki tol tik linijos. Tada staiga prireikė žodžių.
Ramunė linkteli. Ji irgi pažįsta tą pojūtį kai viduj tiek susikaupia, kad linijų negana. Reikia raidžių. Reikia išsikalbėti, nors ir popieriui.
Prie Švyturio vėl sustoja. Lagaminai stovi, kaip paliko. Du pilki dvyniai. Tadas paima savąjį, Ramunė savo. Pagaliau teisingi.
***
Vakare Ramunė sėdi numeryje su puodeliu atšalusios arbatos. Lagaminas stovi prie sienos pagaliau SAVAS, su knygomis, užrašine ir pranešimo suknele. Išpakavusi, pasitikrina: viskas vietoje. Kompiuteris. Kroviklis. Mamos nuotrauka. Penkios knygos. Užrašinių lapai. Viskas, išskyrus vieną.
Ant kėdės šalia piešinys.
Tadas atidavė jį prieš išvykstant. Lapelis iš sąsiuvinio, kruopščiai išplėštas. Jame medis. Ne tulpmedis ir ne baobabas. Kažkoks nežinomas, išsišakojusia laja ir storomis šaknimis, kurios driekiasi į šalis kaip spinduliai.
Koks čia medis? klausė Ramunė.
Miestui be žalumos mano kurtas medis, atsakė Tadas. Dar nėra tokio tikrovėje bet jūs, kaip urbanistė, galit pasodinti.
Ir išėjo. Neatsisuko. Bet Ramunė pastebėjo: išėjęs kiek lėčiau žengė už kampo lyg būtų norėjęs žvilgtelėti atgal ir persigalvojęs.
Ji stovėjo su piešiniu ir galvojo, kad žmogus, su kuriuo galima tylėti galbūt tas, su kuriuo tyla reiškia daugiau negu bet koks žodis. Ir kad tas žmogus ką tik pasuko už kampo. Su jos laišku kišenėje.
Ji pasiima telefoną.
Ačiū už medį. Aš jį pasodinsiu.
Atsakymas po minutės.
Sakau rimtai. Jei piešiu projekto brėžinį kiemui pažiūrėsite kaip mokslininkė?
Pažiūrėsiu.
Tada man reikia Jūsų adreso Vilniuje. Siunčiu brėžinius senoviškai popieriuje.
Ramunė nusišypso. Įrašo adresą. Išsiunčia. Papildo:
Tik perspėju pašto dėžutė maža. Didesniems brėžiniams teks atvykti asmeniškai.
Atsakymas akimirksniu:
Perspėjimas priimtas.
Ji padeda telefoną. Už sienos kažkieno įjungtas televizorius, prislopinti diktorių balsai persišviečia per ploną pertvarą. Eilinis vakaras. Eilinis viešbutis. Bet kažkas pasikeitė Ramunė negali suprasti, kas tiksliai, kol neįsisąmonina: ji sėdi ir šypsosi. Tiesiog šypsosi. Be jokios priežasties. Tiksliau priežastis yra. Bet tokia juokinga, kad mamai telefonu nepaaiškintum. Suklaidino lagaminą, o aš sutikau žmogų. Skamba kaip prasto filmo pradžia.
Tada ji atidaro lagaminą, išima iš šoninės kišenės švarų popieriaus lapą ir rašiklį. Tą pačią kišenę, kur įdėjo neužbaigtą laišką. Laišką, kuris dabar pas Tadą. Jis jo negrąžino. Ji ir neprašė.
Ramunė sėda prie stalo, padeda lapą, rašo:
Brangus nepažįstamasis, svajoju sutikti žmogų, su kuriuo galima tylėti. Ne todėl, kad nėra ką sakyti, o todėl, kad ir be žodžių aišku. Pavargau aiškinti, kas aš. Pavargau rinktis žodžius. Noriu, kad kas nors pažvelgtų į mano knygų lentyną ir viską suprastų. Noriu, kad kas nors…
Ji sustoja. Pažvelgia į medžio piešinį, pritvirtintą prie sienos.
Ir prirašo dar vieną žodį.
Tadas.
Tada atsargiai sulanksto laišką ir padeda į lagaminą. Į tą pačią kišenę. Lyg ratas užsivertų.
Už lango šniokščia jūra. Kovinė Klaipėda kvepia drėgnu smėliu ir pavasariu, kuris dar tik žada, bet jau artėja. Lietus liovėsi dar dieną, danguje tarp debesų siauras rausvas ruožas.
Ramunė išjungia šviesą. Rytoj pranešimas. Ji stovės prieš auditoriją su suknele, kuri porą dienų praleido svetimame lagamine, ir kalbės apie žaliąsias zonas miestuose. O trečioje eilėje galbūt sėdės žmogus, piešiantis medžius miestams be medžių.
Po rytojaus pasivaikščiojimas. Jis žadėjo parodyti kiparisų alėją kitapus miesto. Sakė, ten kiparisai taip arti suauga, kad lajos susipina į žalią koridorių. Jums patiks kaip mokslininkei, rašė, ir šiaip patiks.
O paskui Vilnius. Ir Kaunas. Skirtingi miestai, skirtingi gyvenimai. Bet tarp jų dabar popierinis brėžinys, atkeliausiantis paštu. Ir adresas, įrašytas žinučių programėlėje. Ir laiškas, kuris jau baigtas.
Lagaminas stovi prie sienos. Pilkas, su įbrėžimu kairiajame kampe. Tas pats, kaip vakar. O šalia jo jau visai kitas gyvenimas.
Bagažas atsirado.
