Žinai, noriu tau papasakot apie vieną žiemišką vakarą, kuris galėjo nutikti bet kuriam iš mūsų ypač, jei gyventume savame Lietuvos kaime. Dabar sėdžiu, prisimenu ir net šypsausi pati sau.
Kaime žiemą temsta anksti, o per pūgą tai visai nerealus jausmas rodos, vos septynios vakaro, o už lango jau nieko nematai, tik balta siena ir sniegas velkasi per stiklą kaip tirštas rūkas.
Sėdėjau virtuvėje prie stalo, rankose rankraštis dabar juk neskubus darbas, terminas tik sausio antrą, bet aš nemėgstu tempti gumos. O ką dar veikt per Naujuosius, kai esi viena, artimiausias miestelis už septyniasdešimt kilometrų, televizoriaus net nežiūri jau dešimt metų ir, rodos, nieko nebetrūksta.
Šituos namus Kūlokų kaime pirkome su vyru prieš dvidešimt metų tada atrodė, bus vasaros sodyba, švarus oras, atostogos. Bet kai Andrius žuvo, miestas man liko nebereikalingas. Susiėmiau viską: kompiuterį, rankraščius, katę Viltę, kuri dabar murkė ant radiatoriaus ir nenumano, kokia pūga už lango, ir atsikrausčiau visam laikui.
Kaimynai pirmus metus dar stebėjosi, kad čia viena, paskui priprato. Nedeliauskaitė redaktorė, gyvena mėlynais langinėm namuose, užsuka pašto ir į parduotuvę kas tris dienas, niekam netrukdo ir nieko nelaukia. Gera kaimynė.
Rankose buvo išspausdintas romanas. E. Aleksa tiek žinojau apie autorių, o dirbau jau aštuonis mėnesius: kibausi, tikrinau, kartais pykausi per redakciją, atgal gaudavau priimta arba nepriimta ir vėl sėsdavau taisyt. Tik pavardė, tik inicialas, tik trys šimtai aštuoniasdešimt puslapių apie žmogų, kuris ilgai ėjo ne savo keliu, kol suprato, kur klydo.
Rimtas, gyvas romanas. Išgirdau ten balsą ne išmoktą, ne išgalvotą. Toks arba yra, arba nėra, to neišmoksi. Gal autorius to net bijojo, aš tai nujaučiau.
Pusė aštuonių paskambino telefonas:
Rasa, gal pasakysi, kada atiduosi galutinį variantą? iš redakcijos, balsas toks atsiprašantis paskambino per šventes, supranta.
Antrą dieną, atsakiau.
Gali ir po Trijų Karalių! Šventės gi.
Antrą.
Ji žinojo ginčytis beprasmiška, numetė juoką, atsisveikino. O aš vėl nugrimzdau į rankraštį, ieškojau tos, jau trečia diena galvoj nelemtos, frazės.
Puslapis 117, trečias paragrafas iš viršaus. Jaučiau, kad ta frazė netinkamoj vietoj. Ne žodžiuose, ne prasmėj ritme. Per ilga, gniuždo tekstą. Bandžiau keistis penkis kartus, ištryniau tik šeštą kartą pavyko.
Užrašiau, peržiūrėjau, patiko. Užvėriau kompiuterį. Iki to vakaro svečio laiko buvo likę dar dvi valandos.
Apie pusę dešimtos suskambo. Ne langas, o durys.
Pirmas pagalvojau vėjas. Bet vėjas juk nesibeldžia, o šitas buvo konkretus trys smūgiai, po pauzės dar du.
Katė pakėlė akį, vėl atmerkė.
Pakilau. Atsilenkiau širmą nuo lango, žiūriu ant prieangio stovi žmogus. Vienas, be jokios mašinos, aplinkui tik pūga, o jis toks sušalęs, apsigobęs paltu, kuris jau seniai nebešildo. Prie vartų lampuotė linguoja, šviesoje matosi, ne pavojingas, tiesiog šalančio žmogaus siluetas.
Kaime negražu neatidaryti. Ypač per pūgą.
Apsivilkau striukę, nuėjau.
Labas vakaras, pasakė jis nuo slenksčio. Balsas tylus, lyg neryškus. Atsiprašau tokiu metu. Telefonas išsikrovė, mašiną nunešė į griovį, pamačiau šviesą.
Apsižiūrėjau: ūgis stambus galva vos į durų viršų netilpo, paltas languotas, kiaurai permirkęs. Vienoj rankoj akiniai, kitoj nieko jokio lagamino, jokios kuprinės. Nuplukusios stikliukai laikomi rankoje, nes dar garuoja.
Užeikit, pasakiau.
Jis įėjo lėtai, be triukšmo, atsargiai, kaip moka tik tie, kuriems nepatogu būti pas kitus, stengiasi neužimti vietos.
Ar toli mašina? paklausiau, kol jis vyniojosi šaliką.
Kokie du šimtai metrų. Riedėjau pakeliui, neišlaikiau, užnešė. Pauzė. Kroviklį palikau namie, navigacija viską suvalgė.
Supratau.
Kol jis nusiiminėjo paltą, užkaitinau virdulį. Grįžtu ir matau akiniai vis dar rankoje, tik uždeda tada, kai apšilo nuo delno.
Pakabinkit štai čia, parodžiau į kabliuką prie veidrodžio.
Ačiū. Pakabino paltą, užsidėjo akinius. Ernestas.
Rasa. O čia virtuvė, prašom.
Mūsų visi vieni kitus žino. Artimiausias kaimas Lapainėliai, už šešių kilometrų pievom. Žiemą ten pora gyventojų, didžiausią laiką tuščia. Skiria mus tik sena juosta miško, blogas kelias.
Jūs iš Lapainėlių? paklausiau, kada jau sėdom prie stalo.
Iš ten. Namą pirkau rudenį, pirmas kartas žiemą. Šyptelėjo. Nepagalvojau, kad žiemą čia visai kitaip.
O prognozės nežiūrėjot?
Žiūrėjau rodė lengvas snygis.
Lengvas laukuose visai kita reikšmė nei autostradoje.
Dabar jau žinau.
Pakišau jam puodelį karštos arbatos, be jokių klausimų. Suėmė abiem rankom, kurį laiką nieko nesakė, tik šildėsi.
Mašiną vėliau ištrauks, tarė. Tik paskambint reikės.
Kroviklį atnešu. Ten prie šaldytuvo laidas.
Jis įkišo telefoną, atsisėdo atgal, vėl suvyniojo delnus apie puodelį, tarsi šildytų save iš vidaus.
Seniai čia gyvenat? paklausė.
Penkerius metus be pertraukos. Prieš tai kaip vasarnamis.
Miesto netrūksta?
Ne.
Jis nieko nebesakė kodėl man tai patiko.
Jo telefonas buvo senas, jau retas, toks pats dulkinas ir sumuštas kaip mano. Iki penkių procentų krovėsi gal keturiasdešimt minučių žinojau iš savos patirties.
Vadinasi, tikrai neskubės išeiti.
Paklausiau:
Gal ko valgėt šiandien?
Ryte.
Ryte?
Galvojau, užtruksiu kelias valandas.
Šaldytuve turėjau vakar vakaro grikių sriubos. Pakaitinau. Jis net nebandė sakyti nereikia ar nesivarginkit tiesiog ramiai laukė. Ir tai buvo teisinga.
Lyg nieko, ir nebuvo jokios nejaukios pauzės tiesiog buvo tylu, pūga už lango giedojo savo monotonišką giesmę, Viltė krito ant radiatoriaus, šviesa virtuvėje buvo gelsva, šilta. Pagalvojau, keista toks tykus šilumos jausmas, kai prie stalo sėdi svetimas žmogus.
Antrą kartą viriau arbatą po gal pusvalandžio.
Sniegas jau niekur neskubėjo. Sriubą valgėm tyliai, ne dėl to, kad nėra ką sakyti, o kad niekur neskubėjome.
Kokia čia tyla, tarė jis.
Visada tyla. Tik vėjas kartais.
Ne, sakau tylu viduje. Mostelėjo į kambarį. Nei radijo, nei televizoriaus.
Mažiukas radijas yra. Ant palangės. Kartais įjungiu.
Supratau. Stabtelėjo. Vilniuje negalėčiau rašyti be ausinių. Vis tiek viską girdžiu kas vaikšto, kas kalba. Trukdo.
Rašot?
Prozą, žvilgtelėjo į puodelį. Pastaruosius dvejus metus rašiau vieną romaną. Ilgai.
Būna.
Pabaigiau rudenį. Dabar nežinau, ką veikt.
Tą buvo tekę matyti tiek kartų redaguojant autorius kai rankraštis išleidžiamas, lieka skylė, ir tuščia. Vieni iškart kibo į naują, kiti mėnesį vaikšto pasiklydę, treti išeina visai. Kiekvienam savaip.
Praeis, ramiai pasakiau.
Žinau. Kol kas dar ne.
Viltė nulipo nuo radiatoriaus, paėjo prie Ernesto, apuostė delną ir grįžo atgal šildytis. Ernestui tai pasirodė lyg testas.
Kaip ženklą priimt? klausė.
Vidutinis. Jei būtų pasilikus geras.
Reikės pasistengti dėl reputacijos, rimtai tarė.
Pasižvengėm.
Po kiek laiko klausė:
Galiu paklausti?
Klausk.
Kodėl būtent antrą dieną?
Iš pradžių nesupratau.
Terminas antra sausio, paaiškino. Bet šiandien gi gruodžio trisdešimt pirmoji. Sėdit Jūs prie rankraščio per Naujuosius, nors iki termino dar dvi dienos. Kodėl dabar?
Tikslus klausimas kaip ne iš pašalies papuolusiam.
Paprasti įpročiai, atsakiau.
Kokie?
Neatidėlioti to, kas jau beveik padaryta.
Pažvelgė į mane nepirko to paaiškinimo iki galo, bet ir nespaudė.
Čia nelaukiu nieko, nėra ko verst laikrodžio, pridėjau. Nauji metai man kažkaip… nu, ne šventė. Geriau darbas negu tuščias laikas.
Supratau, tarė be jokio gailesčio tiesiog užfiksavo.
Ir vėl tą trumpą tylą užpildė lauko garsai. Vėjas daužė kitas langines kaimynai jau nuo lapkričio išsikraustę iki pavasario. Dabar tas garsas pasirodė dar aštresnis.
Dirbot, kai aš atėjau, pastebėjo Ernestas.
Taip.
Ką dirbat?
Knygų redaktorė esu.
Įdomu.
Dažniausiai.
Pasižiūrėjo ilgai.
Patinka užsiimti svetimu tekstu? Neslegia?
Pagalvojau.
Jei blogas tekstas slegia. Jei geras visai atvirkščiai. Kartais jausmas kaip restauratoriui kerpė nubrauki, formą, faktūrą paryškini. Esmė jau yra. Tik lyst ant viršaus nereikia.
Vėl tik tylus galvos linktelėjimas ne man, o savo mintyse.
Neįsižeidžiat, jei Jūsų tekstą apkarpo? paklausiau.
Ne, jei ištrenkiama tai, kas iš tikro nereikalinga. O jei paliečia kas svarbaus jau priklauso, ar skauda.
O kaip atskirti, kas skauda, kas ne?
Jei po ištrynimo kažkas viduje nemaloniai susispaudžia reiškia, reikėjo palikti. Jei ramu vadinasi, galėjai ir anksčiau išmesti.
Sutikau. Redaktorius gali išmanyt amato subtilybes geriau už autorių, bet jei balso negirdi šnipštas. Geriau jau klysti iš širdies negu meistriškai pataikyti niekur.
***
Už lango jau visai naktis, dar tamsesnė nuo pūgos net prie vartų lempa užpūsta.
Ernestas jau antrą kartą gėrė arbatą. Viltė vėl kampu nuvingiavo pro jį šįkart nei sustojo. Pastebėjau, kad nekviečia. Ir gerai nemėgsta pašaukta būti.
Galima? mostelėjo prie knygų lentynos.
Žinoma.
Paėjo, pažiūrėjo lentynos trys, detektyvai atskirai, lietuvių proza atskirai, visa kita chaose. Neimi, tik pažvelgia į nugarėles, paskui grįžta.
Daug detektyvų, pastebėjo.
Skaitau pailsėt. Ten viskas išrišta.
O gyvenime?
Retai.
Puodelį rankoje apžiojo.
Papasakokit apie romaną, su kuriuo dabar dirbat.
Iš pradžių nesupratau ką turi galvoj.
Tą, kuris ant stalo.
Kam tau?
Įdomu, trūktelėjo pečiais. Sakėt, restauracija su supratimu. Noriu suprast, kaip žiūrit į tekstą Jūs.
Keistas, bet fainas pokalbis toks, kur įprastai kažkas paklaustų tik dėl mandagumo, bet jauti, žmogui iš tikro rūpi.
Romane vienas žmogus, pradėjau. Ilgai darė tai, ką laikė būtinu, kol suprato tai tiesiog baimė veikti kitaip. Viso romano ašis skirtumas tarp pasirinkimo ir įpročio.
Ir kuo baigiasi?
Jis išeina. Ne nuo žmonių nuo savo ankstesnio aš. Aukščiausias taškas šitai istorijai.
Ernestas žiūrėjo.
Patiko toks finalas?
Taip. Autorius iš pradžių norėjo kitokio.
Kokio?
Kad pagrindinis veikėjas grįžta prie to, ką paliko.
Jūs perkalbėjot?
Užrašiau pastebėjimą. Sprendimą priėmė pats. Taip ir turi būti aš galiu tik pasiūlyt. Tekstas jo.
Akys nukrito žemyn, mintis liko ore, tiršta ne mandagi, o tikra.
Kodėl laikai išėjimą geriausiu finalu? išgirdo klausimą.
Nes grįžimas atsako į klausimą kur, o išėjimas kas.
Pažvelgė į mane.
Čia Jūsų mintis ar iš rankraščio?
Mano. Pastebėjime.
Stovi tyla, neskubėjęs pratęsia:
Ilgai dirbat redaktore?
Aštuoneri metai.
Ir dažnai apie finalus taip galvojat?
Ne visada. Tik jei istorija sąžininga. Jei ne koks skirtumas, kaip užbaigta, vistiek netikra. O kai tikra privalai saugot, neterliot.
Ernestas žiūri pro langą, ilgai, lyg sveria ką.
Ko gero, sunku, atsiduso.
Kas būtent?
Skaityt svetimą. Taip, kaip reikia jam, ne sau.
Pagalvojau.
Kartais. Jei autorius priešinas. Bet šitas ne. Šitas girdėjo.
Tas, su kuriuo dabar?
Taip.
Kaip girdėjo?
Laikydama puodelį apmąsčiau, ką pasakyti. Ne apie siužetą, o apie tai, kas užkabino mane pačią.
Yra viena frazė, sakau. Pakeičiau, autorius sutiko. Bet iki šiol galvoju ar gerai padariau.
Kokia buvo originaliai?
Apie pūgą. Parašyta ilgai, sugniuždė ritmą. Sutrumpinau tapo geriau, bet kažkas dingo.
Kas tiksliai?
Nežinau. Kažkoks gyvas impulsas.
Perskaitykit, kaip Jūs padarėt.
Žiūrėjau į jį keista, bet faina prašyti tokių dalykų.
Pūga nesirenka. Ji lieka, kai viskas kitas pasitraukia.
Ernestas nutyla ilgam.
Tylėdamas prilaiko puodelį pernelyg tolygiai, ir pajuntu jis tą frazę pažįsta.
Viskas gerai? teiraujuos.
Taip, po pauzės. Bet aš rašiau kitaip. Pūga nesirenka kur eit ji tiesiog žino, kad lieka tik tas, kas nebijo šalčio.
Padėjau puodelį.
Lėtai. Kol susigaudžiau.
Būtent tą frazę skaičiau prieš tris dienas, taisiau ant 117 puslapio, trečiam paragrafe. Jokur kitur ji nebuvo, tik pas mane ir pas autorių. Joks leidinys nepublikavo.
Jūs E. Aleksa, tariau.
Ne klausiau, tiesiog išėjau.
Ernestas Aleksa, patvirtino.
Nesupratau, ką dar pasakyt. Keista, bet tik dabar supratau visą laiką jaučiau, kad kažkas čia daugiau, tik nežinojau ką. Aštuonis mėnesius mes per tekstą ginčijomės, taisėm ir persvarstėm, o galiausiai štai jis sėdi mano virtuvėj.
Aštuonis mėnesius taisiau Jūsų romaną, pasakiau.
Žinau. Redakcija minėjo R. Nedeliauskaitė. Nutilo. Tik vardo nežinojau. Tik inicialą.
R. Nedeliauskaitė.
Rasa Nedeliauskaitė. Tai aš.
Jis galėjo pažinti mane tik iš teksto. Aš žinojau, kaip jis rašo ilgais sakiniais, kai nerimauja, trumpais, kai užtikrintas. Kad neatsako nepriimta iš principo tik apgalvojęs. Ir jam turbūt buvo keista, kad aš žinau daugiau nei jis apie mane.
Tai šiek tiek nesąžininga.
Ir tada, štai, jis atvažiavo per pūgą ir pasibeldė į mano duris.
***
Kodėl nereiškėt, kad jūs autorius? klausiu.
Nesupratau, kad Jūs mano redaktorė. Aš tik pasakiau, kad rašau.
O aš kad redaguoju.
Taip, linkteli. Abu nenurodėm iki galo.
Jis teisus. Abu nepamėgom pasakoti detalių. Ir va kas gavosi.
Jūsų frazę pakeičiau, sakau. Per ilga buvo vietoje, sumažinau.
Aš žinau. Sutikau.
Bet Jūsų autentiškesnė.
Pažiūrėjo į mane.
Jūs taip manot?
Taip. Maniškė tikslesnė, bet Jūsų sąžiningesnė. Kartais sąžiningumas svarbiau už taisyklingumą.
Ilgai tylėjo.
Galima grąžinti originalą? paklausė.
Jau redakcijoje. Bet pasakysiu, kad norite pakeisti gausiu rankraštį, grąžinsiu.
Ne, nupurtė galvą. Palikit, kaip Jūs padarėt. Esate teisi: ritmas svarbu.
Nesiginčijau. Bet džiugu, kad paklausė.
Telefonas suraibuliavo penkiolika procentų baterijos. Jau gali skambintis. Bet Ernestas sėdėjo.
Visą romaną perskaitėt? kalbėjosi.
Tris kartus. Redaktorė visada skaito tris kartus: pirmą kad suprast, antrą kad išjaust, trečią darbui.
Ir ką išjautei?
Šyptelėjau:
Kad žmogus ilgai suprato. Kol pagaliau suprato.
Jis nuleido galvą.
Tiesa, pasakė tyliai.
Geras Jūsų romanas, pridūriau. Retai taip sakau. Tikras.
Tylėjo, tik linktelėjo, ir žinojau, kad jam tai svarbu, tik neturi įpročio apie tai kalbėti.
Vėl ramioji tyla, pilna.
Visad viena buvot? išgirdo klausimą.
Supratau, kad ne apie šiandieną.
Ne. Vyras žuvo prieš penkerius metus.
Atleiskit.
Nereikia, jau nebėra taip skaudu. Kitaip tiesiog.
Jis neištarė suprantu žmonės dažnai sako, bet retai tai tiesa. Užuot klausė toliau:
Kodėl Kūlokai?
Čia ramu. Ir čia buvom kartu dalis jo dar yra.
Linktelėjo.
O Jūs kodėl Lapainėliai?
Išsiskyriau prieš dvejus. Butas Vilniuje tuščias. Tad nusipirkau namą kad tuštuma būtų kitokia.
Nusijuokiau, net netikėtai. Tikrai taip niekad ir nesugebėdavau paaiškinti, kodėl viena kaime.
Tikrai taip.
Suprantat?
Labai gerai.
Nusišypsojo sau jau kitaip, matėsi atviri kraštai.
Ketvirto skyriaus monologą išmetėt, tarė.
Taip.
Kodėl?
Nes pagrindinis veikėjas kartojo tai, ko skaitytojas jau žinojo. Nebereikėjo.
Buvo gaila.
Žinau, rašėt pastabose.
O jūs atsakėt suprantu, bet ne.
Nes supratau, bet vis tiek ne. Gaila tekstui būti gailiam. Jei tik gaila ne argumentas.
Pauzė.
Teisingai padarėt, galiausiai tarė. Po kiek laiko supratau pats.
Visuomet paskui supranta.
Jums tai neįžeidžia?
Kad padėkoja vėliau?
Pagalvojau.
Ne. Svarbiausia kad tekstas geras. Kai pavyksta, sau ir pasakau priimta. Užtenka.
Pažiūrėjo ilgai. Jau nebe kaip į svetimą.
Atrodė, redaktoriai be veido, sako.
Ir turėtų būti. Tekstas ne apie mus.
Bet Jūs nebeveidė.
Galbūt problema, atsidusau.
Ne, šyptelėjo. Ne.
***
Dvylika be penkiolikos.
Nauji metai už keturiolikos minučių, pažymėjo Ernestas.
Žinau.
Pūga už lango kaip ranka nuimta, tik baltas sniegas ir nė mažiausio vėjo. Lempa ilgiau jau nelinguoja. Sninga minkštai, lėtai kaip pavargusi namo.
Turit dar ko nors, ne tik arbatos? paklausė.
Yra vyno atidarytas per Kalėdas.
Tinka toks?
Manau, taip. Baltas.
Puiku.
Atidarau šaldytuvą, užpilu į du stiklinukus paprastus, ne taures, jų čia nelaikau. Po truputį.
Į ką kelsim? klausia.
Į Naujuosius, sakau.
Per platu.
Gerai: už sąžiningumą. Kuris kartais svarbiau už taisyklingumą.
Pažiūrėjo tiesiai ir aš pirmą kartą neatitraukiau akių.
Gerai, linksėjo.
Per mažą, seną radiją, kuris nuo tada, kai Andrius kabino pirmąją vasarą ant palangės, visad tyliai murma svetimą šventę, dabar skamba kitas mūsų laikas.
Stuktelėjom stiklinėmis, tyliai. Viltė ant radiatoriaus krustelėjo, nusižiovavo ir vėl nugulė. Už lango sniegas krito lėtai, be vėjo.
Telefonas sučiulbėjo jau 30 procentų baterija.
Ernestas pažiūrėjo į jį, tada per langą, tada į mane.
Naktį pagalbos niekas neatvažiuos, sako.
Ne, iki ryto tikrai ne.
Vietos nakčiai turit?
Linktelėjau.
Kabinete sofa. Ranka per rankraštį, bet patrauksiu.
Neprivalot. Net trikdyt nenoriu.
Nene jis tą erdvę gerbė. Tinkamas žodis netrikdysiu. Tikrai suprato, kad čia man svarbu.
Gerai, tyliai.
Dar kartą užkaitinau vandenį šiaip, rankoms nuramint.
Rasa, kreipėsi.
Atsigręžiau.
Džiaugiuosi, kad mašina užkliuvo griovy.
Pažiūrėjau į jį. Sėdi, laikydamas stiklinę abiem rankom, sako, ką galvoja be pagražinimų, tiesiai.
Dar nesu tikra, atvirai prisipažinau.
Suprantu, linktelėjo. Normalu.
Užkaito virdulys.
Užpyliau arbatos į abu puodelius, pastūmiau prieš jį. Padėkojo, paėmė.
Už lango lėtai, tyliai krito sniegas. Pūga baigėsi.
Ir jis neišėjo.
O aš neklausiau kada.
Rankraštis buvo po stalu kambarėlyje 117 puslapis, trečias paragrafas iš viršaus. Jo frazė mano žodžiais, o jo galvoje originalas. Abi apie viena: apie tai, kas lieka, kai viskas kitas išeina.
Matyt, tai ir yra tikra.
Sėdėjau su puodeliu rankose, Ernestas priešais o už lango jau nebuvo pūgos. Tik tylus sniegas ir Naujieji metai čia, kartu.
