Sūnau, nenoriu, kad jūs su žmona išsiskirtumėt dėl manęs… Paprasčiausiai nuvežk mane į senelių namus!
Prieš pusmetį pasiėmiau savo mamą gyventi pas mus į butą. Ji jau labai senutė, 83-eri metai. Po tėčio mirties jai visai sunku gyventi vienai kaime. Mūsų vaikai jau suaugę, išsikraustę, o mes su Laima likome dviese mūsų dviejų kambarių bute Vilniuje. Pagalvojau viskas tvarkoj, vietos užteks, padėsime mamai.
Iš pradžių Laima nieko blogo nesakė, bet jau po pirmos savaitės jos kantrybė pradėjo braškėti.
Klausyk, gal tu gali sutvarkyti, kad tavo mama valgytų po mūsų atskirai?
Kodėl? Juk visiems patogiau kartu.
Man nesinori valgyti, kai matau, kaip ji be dantų čepsi… Nemalonu, atvirai pasakius.
Laima, visi senstam… Niekas nuo to nepabėgs.
Čia ne tas pats.
Laimą dar labai erzino, kad mama turi problemų su virškinimu, o naktimis garsiai knarkia. Pradėjo sakyti, kad jai būtų ramiau, jei mama bent virtuvėje nesirodytų, paskui jau norėjo, kad neišlįstų iš savo kambario. Vieną vakarą išgirdau taip tiesiai šviesiai:
Klausyk, aš negalvojau, kad ji čia taip ilgai liks. Nebeturiu jėgų.
Ir ką siūlai?
Vežk ją atgal į kaimą.
Bet ji viena ten neapsieis…
Daugelis taip gyvena! Kodėl man pačiai savo bute gyventi lyg atėjūnei klausytis čepsėjimo ir kvapų?
Nežinojau, ką toliau daryti. O visai neseniai grįžtu namo ir matau mama apsirengusi, su maišu sėdi prie durų.
Mama, ką tu čia?
Sūneli, nuvežk mane į senelių namus…
Ką tu šneki, mamyte, kam tau ten?
Nenoriu, kad dėl manęs su Laima susipyktumėt.
Ir dabar vis įkalbinėja mane, kad nuvežčiau ją į senelių namus. Niekaip negaliu ramybės surasti negalėčiau ramiai gyventi žinodamas, jog mama ten. Gal reiktų viską mesti ir kartu su ja persikelti į kaimą? Nebežinau, kaip geriau pasielgti…
