Ačiū už tėtį

Ačiū už tėtį

Ką pasakė policijoje? tyliai sušnabždėjo Miglė, kai mama padėjo telefoną ant stalo.

Nieko gero, Danutė Kazlauskienė pakėlė stiklinę vandens ir kelis kartus gurkštelėjo. Sakė, anksti kelti aliarmą, turi praeiti bent para. O aš jaučiu Jaučiu, kad kažkas atsitiko!

*****

Mama, labas! Ar tėtis dar neišvyko? paklausė Miglė, įskubėdama į butą su tortu rankose.

Labas, dukra. Jis jau išvažiavo. Gi sakiau tau, kad šiandien jo paskutinė diena darbe jubiliejus, o kartu ir su visa kolektyvu į pensiją išlydi. Na, supranti, jis negalėjo neprieiti.

Ech, gaila… nusiminė Miglė.

Bet jis pažadėjo grįžti pietums.

Gerai. Mano Paulius irgi turėtų tuoj atvažiuoti. Visa šeima susirinks. O mes, kol kas, gal prisidėsime prie stalo ruošimo, ką?

Žinoma. Man padėsi viena nelabai suspėčiau. Bet gal iš pradžių arbatos išgersim. Ką tik užvirė virdulys. Ir turiu tavo mėgstamų eklerų. Nori?

Žinoma, labai noriu.

Mama ir dukra sėdėjo prie stalo, gurkšnojo arbatą, gardžiavosi eklerais ir šnekėjosi: apie orą, apie gamtą, apie tėtį, kuriam šiandien sukako 50 metų.

Atrodė, viskas gerai, bet…

…Danutei pasirodė, kad Miglę kažkas graužia. Lyg norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta.

Širdy iškart pasidarė neramu.

Dukryt, viskas gerai?

Kaip supratai? nusišypsojo Miglė.

Supratau… Gal nori man kažką papasakoti?

Noriu. Tik nesijaudink, mama. Naujienos geros.

Tikrai? Tai pasakok greičiau.

Mes su Pauliumi nusprendėm padovanoti jums sodo sklypą, kurį nusipirkom pernai.

Kaip padovanoti?!

Iš visos širdies. Paulius ką tik namelį suremontavo, dabar galėsite ten gyventi visą vasarą patogiai.

O kaip gi jūs?

Mes atvažiuosim pas jus atostogauti. O dabar taip išeina, kad negalėsim ten tvarkytis taip, kaip planavom… Miglė nutilo ir šyptelėjo paslaptingai.

Kodėl?

Nes tu ir tėtis netrukus būsite močiutė ir senelis. Po aštuonių mėnesių.

Rimtai?

Rimtai!

Dieve mano! Kaip aš džiaugiuosi, Migle! O kaip Kazimieras apsidžiaugs, kai sužinos.

Mama pašoko nuo stalo, pribėgo prie dukters ir stipriai apkabino. Tada dar kelis kartus pabučiavo ją į abi žandus.

Norėjau, kad abu kartu sužinotumėt naujieną, bet negalvojau, kad tėtis taip anksti išvažiuos.

Nieko, greit sugrįš ir viską jam pasakysi. O kol kas, dukra… Danutė Kazlauskienė pažvelgė į laikrodį, gal dar kibkime į gaminimą.

Gerai!

Virtuvėje užgrojo puodų ir keptuvių simfonija, peiliai ėmė barškėti per medines lenteles.
Sako, dvi šeimininkės virtuvėje per daug, tačiau Danutė ir Miglė buvo lyg viena, nė kiek viena kitai netrukdė, priešingai viską padarė, ir stalas gavosi kaip iš pokylių rūmų.

Ten buvo ir kepta višta, ir žuvies kotletai, ir bulvių košė, net trys salotų rūšys.

Danutė prisėdo ir pažvelgė į laikrodį:

Štai, suspėjom net greičiau, nei planavom.

Keturiomis rankomis greičiau, nusijuokė Miglė. Gal paskambintum tėčiui, paklaustum, kada grįš?

Taip, linktelėjo mama.

O aš tuo metu Pauliumi pasiskambinsiu, paklausiu, kada bus.

Migle nuėjo į koridorių, kur buvo palikusi rankinę.

O Danutė paėmė telefoną nuo stalo ir surinko vyro numerį.

Ilgai klausėsi ilgų signalų, atmetė, vėl paskambino, bet niekas neatsiliepė. Laikydama telefoną delne, Danutė vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Galvoje tiesiog skambėjo vienas klausimas:

Kodėl jis neatsiliepia?

Tik tada ją smogė mintis Kazimieras buvo pažadėjęs paskambinti, kai atvažiuos į darbą, bet taip ir nepakvietė. Per nugarą nubėgo šaltis.
Mama, Paulius sakė, kad bus už valandos! sušuko Miglė, grįždama į virtuvę. O kaip tėtis?

Neatsiliepia…

Keista.

Keista, Migle… Jau kelis kartus rinkau, signalai eina, bet Kazimieras neatsiliepia.

Mama, gi žinai, kokia šiandien diena. Greičiausiai švenčia. Kartais nebūna kada atsiliept.

Ne, Migle. Jis jau turi būti pakeliui namo. Jis žadėjo visada laikosi žodžio. Jis net nepakvietė, kad į darbą atvyko. Jam visiškai nebūdinga kodėl jis neatsiliepia?

Gal paskambink jo viršininkei? Gal paleistų jubiliatą greičiau namo? Visi šeimos nariai laukia!

Taip, pabandysiu.

Danutei niekada nebuvo panikierė, bet dabar kažkoks blogas nuojauta spaudė širdį. Kazimieras visada atsiliepdavo. Visada.

Net kai būdavo užimtas.

Jis pats sakydavo, kad už žmoną nėra nieko brangesnio, kad nenori, jog ji nerimautų.
O šiandien turėjo būti ypač atidus. Nejaugi nesuprato, kad ji lauks ir nervinsis

Nors, pagalvojo Danutė Kazlauskienė, vis dėlto šiandien atsisveikinimas su darbu: jis ketvirtadalį gyvenimo atidavė mylimam darbui. Sunku atsisveikinti…

Alio! nutraukė jos mintis vyriškas balsas.

Sveiki, Stasys Rimkevičiau! Čia Danutė, Kazimiero žmona. Norėjau pasiteirauti, kada paleisit mano vyrą namo. Jau visi laukiam Dukra atvažiavo, žentuoj irgi netrukus bus.

Sveiki, Danute! atsiliepė viršininkas. Atvirai sakant, net nežinau, ką pasakyti.

Nesuprantu…

Matot, mes irgi jo jau laukiam. Kelis kartus bandėm skambinti, bet jis neatsiliepė.

Tai ką, Kazimieras nepasirodė darbe? sumišo Danutė.

Ne, dar nepasirodė. Bet mes vis tiek laukiam, kai tik susisieksite, priminkite, kad reikia į darbą atvykti. Ilgai neužlaikysim, bet tradicija tokia.

Gerai… Ir jūs, jei atvažiuos, praneškit, prašau.

Danutė padėjo telefoną, rankos drebėjo, ji pažvelgė į dukrą:

Migle, jo nebuvo darbe Ir neatsiliepia. Tiek laiko jau praėjo Kur jis gali būti?

Ramiai, mama. Nesisuk, dar anksti įvairiai jaudintis. Pabandykime dar jam kartu paskambint.

*****

Kazimieras išėjo iš daugiabučio, nusišypsojo rytinei saulei, pasisveikino su senutėmis ant suolelio ir patraukė link troleibuso stotelės.

Jo maršrutas nesikeitė jau dvidešimt penkerius metus, ir, rodos, šita diena niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Tik šiandien jis važiavo ne dirbti, o pasiimti darbo knygelės ir atsisveikinti su bendradarbiais.
Seniau jis pats išlydėdavo kolegas į pensiją, dabar atėjo jo eilė.

Lyg ir nieko ypatinga, bet kažkodėl nervinosi. Visą naktį vartėsi, beveik nemiegojo. Keli kartus gėrė valerijoną, bet nepasidarė geriau.

Ryte, kai jo mylima Danutė sveikino su gimtadieniu, šypsojosi plačiai.

Tik blogos savijautos nuslėpė nenorėjo žmonos gąsdinti.

O ir ne pirmą kartą jam taip pasitaiko, paprastai paleidžia.
Išėjo į darbą anksčiau, kad nesimatytų jo bloga nuotaika. Nenorėjo sugadinti šventės… Danutė būtų iš karto viską atšaukusi. O kolegos laukia.

Nieko, praeis… ramino save Kazimieras, vis dažniau laikydamas ranką prie širdies.

Stovėjo prie stotelės, galvojo, ką sakys bendradarbiams… laikėsi už krūtinės. Pamačius pilną troleibusą, suprato, kad juo nevažiuos.

Bijodamas, kad troškulys pakenks, Kazimieras apsisprendė eiti pėsčiomis. Oras buvo gražus, laiko pakako, gal lauke lengviau bus.

Danutės, aišku, negąsdino. Nutarė paskambinti, kai ateis į darbą, kaip ir buvo sutarę.

Bet į darbą nepasiekė. Neišėjo…

Kelias vedė pro mažą miesto parkelį, kur dieną žmonių beveik nebūdavo, ir ten jam pasidarė visai bloga. Atsisėdo ant suoliuko, atsegė marškinių sagas, atlaisvino kaklaraiščio mazgą, tada godžiai įtraukė rudens orą. Nežinojo, kiek ilgai taip sėdėjo.

Bet pasidaryti lengviau netapo. Tik sunkiau.

Paskutinėmis jėgomis ėmė ieškoti telefono norėjo paskambinti Danutei, o paskui jau Greitajai.

Ranka drebėjo, telefonas išslydo ir nuriedėjo po suoliuku.

Kazimieras bandė atsikelti, pakelti aparatą, bet nepavyko. Krūtinę suspaudė, sunku kvėpuoti, akyse užtemo.

Gulėdamas ant suolelio pagalvojo: Va tau ir jubiliejus, va tau ir pensija.

Liūdniausia buvo dėl to, kad nebegalės pamatyti žmonos, dukros…

Nebus kada atsisveikinti.

*****

Danutė išgėrė širdies lašų, vėl skambino vyrui. Veltui tik signalai, nieko daugiau… Miglė irgi skambino gal dešimt kartų nieko.

Tuomet atvažiavo Paulius. Tryse tylėdami sėdėjo prie šventinio stalo ir laukė.

Ko mes laukiame? susivokė Danutė. Reikia skambinti policijai, gal padės surasti.

Migle ir Paulius palaikė ją. Visi suprato: šeimos galva šiaip sau nepranyksta.

Ypač, kad Kazimieras dirbo ugniagesių gelbėtoju, o jo darbas ir gyvenimas buvo rizikingas. Jei jis taip ilgai neatsiliepia vadinasi, kas rimto nutiko.

Ką pasakė policijoje? tyliai Miglė paklausė, kuomet mama padėjo telefoną ant stalo.

Nieko gero, Danutė gurkštelėjo vandens. Sakė, dar anksti, reikia bent paros. O mano širdis sako, kad kažkas įvyko!

Mums patiems reikia jo ieškoti! garsiai ištarė Miglė.

Taip, dukra. Teisingai sakai. Jo kelias ėjo nuo namų iki stotelės. Turim pradėti nuo ten, paklausti žmonių, gal kas matė. Ir vairuotojų paklausti.

Mama, mes su Pauliumi nueisime, o tu lik namie gal tėtis sugrįš. Pasižvalgyk po ligonines nenoriu per anksti gąsdinti, bet geriau pasitikrinti.

Gerai

Migle ir Paulius apsirengė ir išėjo ieškoti Kazimiero.

O Danutė, užrakinusi duris, paėmė telefoną ir ėmė skambinti po ligonines.

Tik kad nieko rimto jam neatsitiktų… tyliai meldėsi, kryžiuodama rankas ir lūpas.

*****

Kazimieras dar neprarado sąmonės, bet jam darėsi vis sunkiau. Jis vos judino ranką, kalbėti negalėjo: žodžiai maišėsi.

Pa… da… kit… nerišliai sumurmėjo, tiesdamas ranką dviems moterims, ėjusioms pro šalį.

Tačiau moterys tik pažvelgė su panieka.

Vėl girtuoklis! pasišlykštėjo viena.

Aha, nuo pat ryto šlitinėja, nė pareiti nepajėgia… Šlykštu!

Kazimieras girdėjo jų žodžius ir ašaros ėmė lietis skruostais. Jam buvo skaudu, kad negali nieko padaryti nei sau, nei prašyti pagalbos. Juk tiek gyvybių pats per gyvenimą išgelbėjo, net gyvūnus gelbėjęs, o dabar pats bejėgis.

Kodėl būtent šiandien?..

Kai batų kaukšėjimas nutolo, Kazimieras užsimerkė ir jau buvo susitaikęs, kad niekas nepadės, kai staiga…

…šalia kažkur netoli išgirdo garsų šuns lojimą. Toks, kad net prie ausies.

Tada pajuto, kad kažkieno letenos užgulė jo krūtinę, o šlapias liežuvis pradėjo laižyti smakrą.

Šuo! Šuo! apsidžiaugė Kazimieras. Jei yra šuo, turi būti šeimininkai!

Jis išsunkė paskutines jėgas atplėšti akis ir pažino šunį. Šis nejaunas, bet labai pažįstamas…

Prisiminimai blykstelėjo, lyg žaibai.

Jis matė degantį namą, matė išnešamus žmones, prieš akis iškilo šuns lojimas dūmų pilname lange.

Ar name yra šuo? paklausė Kazimieras vyrą, kuris sėdėjo greitosios automobilyje.

Taip, liko šuo… Mes nespėjom jo pasiimti.

Kodėl iškart nesakėt?! Kazimieras suriko ir puolė į degantį namą.

Jį bandė stabdyti, nes bet kada galėjo užgriūti stogas, bet jis nieko neklausė. Net viršininko.

Po dešimties minučių, springdamas dūmais ir gaudymas orą, Kazimieras išnešė šunį iš namų.

Grąžino šeimininkui, bet dar ilgai žiūrėjo šuniui į akis.

Jose degė DIDŽIULIS ŽMOGIŠKAS AČIŪ. Akimis šuo dėkojo jam, kad rizikavo.

Prisiminimai plykstelėjo ir vėl tamsa. Tamsu, šalta.

Au-au! garsiai lojo šuo, toliau laižydamas Kazimierą, gulinčią ant suolelio.

Jis pažino savo gelbėtoją. Ir dabar…

…Dabar norėjo padėti jam.

Jei gali… vos girdimai sumurmėjo Kazimieras. Atvesk ką nors Atvesk ką nors…

Ir prarado sąmonę.

O šuo… Jis išgirdo žmogų.

Išgirdo ir suprato tuoj pat puolė bėgti ieškoti žmonių iš parko.

Pribėgo studento, kuris stovėjo prie prekyvietės, moters su vaiku bandė visiems, bet nė vienas nesureagavo. Visi šalin šunį, galvodami, kad pavojinga. Bet jis tik prašė pagalbos.

*****

Prie troleibuso stotelės Miglė su Pauliumi nepavyko nieko sužinoti: niekas neatpažino vyriškio nuotraukoje (Miglė buvo atsinešusi nuotrauką iš šeimos albumo).

Laikas spaudė: aplankė keletą parduotuvių, apėjo kiemus…

O Kazimiero nė ženklo, nei skambučių, nei žinių. Tarsi būtų prasmegęs po žeme. Kur tu, tėti? Kur?

Bėgdama pro skverą, Miglė staiga išgirdo stiprų lojimą. Atsisukus pamatė ne didelį, pagyvenusį šunį, kuris lojo bėgiojančius žmones, vėl atšokdamas, kai kas nors bandydavo nuvyti.

Eik šalin, nugrūdo šunį pensininkas, šaukdamas ir mosikuodamas lazda. Visiškai įsismarkavo tie gyvūnai neįmanoma praeiti!

Migle, kas yra? nustebo Paulius, kai pamatė, kad žmona sustingo. Jie kaip tik ėjo taksi aikštelės link, tikėdamiesi ko nors sužinoti.

Nežinau… Bet man atrodo, ta šuo ne šiaip loja. Lyg norėtų kažką pasakyti… Aš tą jaučiu…

Šuo pažvelgė į Miglę jų žvilgsniai susitiko. Dukra pamatė akyse ne prašymą, o maldavimą.

Migle, kur eini? nustebo Paulius.

Bet Miglė jo jau negirdėjo.

Ji priartėjo prie šuns, o šuo, dar garsiau lojęs, bėgo prie jos. Apibėgo aplink Miglę, vizgino uodegą, tada vedė į skverą. Ten, kur ant suolelio gulėjo žmogus, kuriam jis buvo dėkingas už gyvybę. Dėl intuicijos Miglė puolė paskui šunį, Paulius iš paskos.

Po penkių minučių jie buvo prie suolelio, ant kurio be sąmonės gulėjo Kazimieras. Tačiau jis dar kvėpavo.

Jis dar buvo gyvas!

Tėti! išsigandusi sušuko Miglė, pakeldama galvą ir bandydama atgaivinti. Pauliu, kviesk Greitąją!

*****

Greitoji atvyko labai greitai ir Kazimierą skubiai išvežė į artimiausią ligoninę su kardiologiniu skyriumi.

O Miglė, pasiėmusi šunį, su Pauliumi nuskubėjo namo, kur stovėjo jų automobilis.
Pakeliui į ligoninę Miglė paskambino mamai, viską trumpai papasakojo ir pažadėjo perskambinti, kai kas nors paaiškės.

Žinot, jūsų tėčiui pasisekė… sakė gydytojas išėjęs iš reanimacijos. Pasiekėte jį laiku. Dar pusvalandis nebūtume galėję padėti.

Jis gyvens?! pro ašaras paklausė Miglė.

Gyvens.

Migle išėjo iš ligoninės, priėjo prie vyro, laukusio su šuniu prie automobilio, priklaupė ir stipriai apkabino šunį.

Ačiū tau… Ačiū už tėtį.

Kaip tėčiui? paklausė Paulius.

Viskas gerai, gyvas, pavargusi atsakė Miglė. Ir visa tai dėka jam, parodydama į šunį.

Jis turi antkaklį. Tikrai naminis.

Taip. Bet, žinai… Gal turim paimti jį namo. Kol šeimininkų neatsiras, lai pabūna su mumis. Jis gi tėčiui gyvybę išgelbėjo. Negaliu palikti jo gatvėje.

Žinoma, mieloji.

*****

Danutė Kazlauskienė, Paulius ir Baris (tokia buvo išgraviruota šuns vardas ant medaliono, kabėjusio antkaklyje) laukė ligoninės kieme, žiūrėdami į pagrindines duris.

Jie jau dešimt minučių žiūrėjo, kol pagaliau išėjo Miglė ir tėtis.
Baris iškart ėmė džiaugsmingai vizginti uodegą ir puolė pasitikti Kazimiero. Sušoko aplink jį, lojo, o akyse žibėjo džiaugsmas.

Štai, tėti, jis tave išgelbėjo. Padovanojo tau brangiausią dovaną gyvenimą gimtadienio proga.

Ačiū tau, drauge, šyptelėjo Kazimieras, palinko ir glostė Barį galvą. Migle, o kur šeimininkai? Juk žinau, kad jų buvo.

Ieškojome, skelbimus internete kėlėme, bet per visą laiką, kol tu buvai ligoninėje, niekas neatsiliepė.

Priėjo Danutė. Ašaros sruveno skruostais, rankos drebėjo, bet veide švietė šypsena:

Ačiū, Kazimierai, kad gyvas.

Atleisk, Danute, kad nepasakiau tau apie blogą savijautą. Galvojau, praeis, bet…

Atleidžiu. Gal važiuokime namo? Pašvęsim tavo antrąjį gimtadienį? šluostydamasi žandus paklausė Danutė.

Važiuojam.

*****

Bario istorija Kazimieras pats ieškojo šeimininkų, net nuvažiavo prie sudegusio namo.

Ten jau niekas negyveno. Kaimynai pasakojo, kad šeimininkai išvažiavo, šunį paliko. Matyt, nerado laiko…

Baris, aišku, liko su Kazimieru. Ir buvo labai laimingas.
Kazimieras irgi.

Drauge su šunimi Kazimieras grįžo į darbą pasiimti darbo knygelės ir atsisveikinti su kolektyvu, kartu su Bariu leido laisvalaikį sode. Ir su juo bei Pauliumi parsivežė Miglę iš gimdymo namų.

Sveikinu, tėti! Švytėjo Miglė. Tu jau senelis, turi dvi anūkes!

Koks aš laimingas, dukra!

Au-au! atsiliepė Baris, ir jis džiaugėsi, kad visiems mylimiems žmonėms viskas gerai.

Kazimiero gyvenimas po truputį stojo į vėžes. Gyvenimas darėsi intensyvesnis, prasmingesnis. Ir visada Kazimieras dėkojo Bariui kad padovanojo gyvenimą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

six + eleven =

Ačiū už tėtį