Lietus plūdo su nepertraukiama aštrumu, tarsi dangaus ranka norėtų nuplauti kiekvieną Vilniaus gatvės kampą. Asfaltas blizgėjo po lempų šviesos, o mažytės upytės švirkščiavo iš duobelių į nutekėjimus, vilkdamos lapus, cigarečių švirktus ir išsikrėtusią praėjusių dienų dulkių šluostę. Mano automobilyje šildymo sistema tyliai sušildė saloną, supažindindama su maloniu šilumos antplūdžiu. Švelni radijo muzika, grodama per kolonėles, tarsi įkūniavo burbulą, apsaugodama nuo lauko šausmingos audros.
Buvo paprasta trečiadienio popietė, kai grįžau iš darbo po netikėtai sėkmingos susirinkimo. Šone sėdimų vietoje ramiai gulėjo plokštas su dokumentais, o galvoje sukosi dar nebaigta užduočių sąrašas. Bet staiga, stačiai, ties aikštės kampu, pastebėjau mažą, susikimšusią po lietaus figūrėlę.
Ji nebuvo vyresnė nei aštuonerių metų. Tamsūs plaukai prilipo prie veido po vandens, o striukė taip plona, jog atrodė lyg popierius. Rankose ji laikė šiek tiek sulaužytą gėlių puokštę, supakuotą į permatomas, įbrėžtas plastiko plėveles. Jos medvilniniai batelkai buvo visiškai peršlapę.
Sulėčiau greitį ir, neapsvarstydamas, sustabdžiau automobilį šalia šaligatvio. Žiūrėjau į ją kelias sekundes. Galėjau tiesiog nuvažiuoti, kaip tai daro daugelis, bet kažkas jos širdyje laikant gėles, tarsi jos vienintelišką lobį, sulaikė mane.
Išjungiau variklį ir atidariau duris. Šaltas vėjas iš karto pasitiktą mane, kartu su beribiu lietaus stukso šauksmu. Priartėjau.
Ei, seneli! šaukė ji pro galingą šniokštą ar nenorėtum gėlių žmonai? Jos gražios parduodu pigią kainą.
Jos balsas buvo silpnas, bet bandė skambėti linksmai.
Nusiemiau šiltą švarką ir padėjau ant jos pečių. Jis buvo lyg milžiniškas jos mažajam kūnui, bet bent jau jį apsaugodavo.
Štai, pasakiau, duodamas ir savo skėtį taip nesikaltėsi, kaiisei.
Ji žiūrėjo į mane tarsi gavusi deimantą.
Ne, ponas mano mama sako, kad nepriimti nieko iš nepažįstamų.
Mama turi teisę, atsakiau, bet tai ne dovana, o paskola, kol dirbi.
Ji susimokė, bet galiausiai priėmė skėtį.
Kiek puokščių turi? paklausiau.
Dvidešimt puokščių, po tūkstantį eurų kiekviena bet galėsiu pasiūlyti po aštuonis šimtas, nes jos truputį pažeistos lietaus.
Ištraukiau piniginę ir ištiesiau 1600 eurų.
Paimau visas.
Ji atidarė burną, tarsi norėtų ką nors pasakyti, bet neištiko jokio žodžio.
Visas? O ką darysi su tiek gėlių?
Dalinsiu jas, atsakiau, žmonėms, kurie čia praeis. Kad visi turėtų gražesnę dieną.
Ant jos veido išryškėjo blyški šypsena.
Mama netikės.
Kur tavo mama?
Namie prižiūri mano mažąbį brolį. Jis serga, todėl aš šiandien išėjau, kad mama nepavėtų lietaus.
Manęs suvirė skausmingas mazgas skrandyje.
Pasikabink švarką ir skėtį sau. O dabar skubėk namo, tavo mama tikrai nerimauja.
Ji suspaudė banknotus prie širdies, žengė kelį, o prieš išsukdama kampą, šaukė:
Ačiū, ponas! Lai Dievas jus palaimina!
Matau, kaip ji nutolsta, apsaugota dabar mano raudonu skėčiu. Grįžau į drėgną automobilį su keista jausena: liūdesio, švelnumo ir šiek tiek vilčių mišinys. Įjungiau šildymą. Gėlių aromatas užpildė saloną, o kai pradėjau jas dalinti nepažįstamiems gatvės lankytojams, pajutau, kad kažkas pasikeitė manyje, nors dar nežinojau, kas tiksliai.
