20260610
Vėl vienas iš tų sunkių vakarų, kai prisiminimai slėpiasi tarp šlapias lapų ir šaltos vėjo dvelksmo. Užrašau, nes šiais žodžiais noriu išlaisvinti širdį nuo to, kas liko neišsakytas.
Vytas, mūsų vienerių metų katinas, vėl išvarytas. Trečiuoju kartu per trumpą gyvenimo laiką. Atrodo, kad likimas jam nepalankus jau per metus ištraukė iš trijų šeimų. Pirma, jis šokinėjo iš rankų į rankas, kol pagaliau į kiemo šėtonų šalinį.
Mūsų kaimynų namų kieme, šalia šiukšlių dėžės, jie jį išmetė ir toliau pasibėgo nuo savo namo. Padėjo į metalinį konteinerį, kaip norėdami, kad nenustebtų, kur grįžti. Vytas neieškojo kelio namo jis viską jau suprato iš žiūrovų veido.
Mano vyriškas sūnus, Jonas, šypsojosi ir buvo iškvėptas, kai Vytas subrašė naują odinę sofą. Ši sofa kainavo net 200 eurų tikra prabangą, kurią mes norėjome dovanoti sau. Moteris, mano dukra, nepakelė šio nuostabaus nusivylimo; ji nusprendė nurodyti bausmę.
Aš pasikabinau po kulna iš vienerių metų katės ir nuėjau link šalia esančio šiukšlių dėžės kiemo. Vytas nebandė bėgti jo akys spindėjo tarsi teismo sprendimas, kurio nesijaudintume išvengti.
Jis atsisveikino taip, kaip tikras žmogus galėtų: patraukė galvą ir švelniai paglostė, prašė atleisti. Bet išskyrimas nesibaigė jis šlapias iškrito, kaip išmetamasis dėžės turinys.
Vytas nusiminė, ieškojo ką nors valgymo šiukštyje ir pergo senų vištienos skaldų. Išsikraustė, atsisėdo šalia didelio žalio konteinerio ir žiūrėjo į saulę. Šviesa šlapdėjo į jo akį, šildo šį didelį šviesos ratą, o jis nusileido į šiltų spindulių šarvą.
Tai buvo paskutiniai vasaros, rudens ir žiemos saulės spinduliai. Šiltas švytėjimas dingo, o mano širdyje viskas šalo.
Naktis buvo šalta, vėjas ir šaltis pasigriuvo po saulės nusileidimo. Raudonas katinas šaldėjo, be vietos slėptis, be prieglobstį. Jis sutiko didelę krūvą šlapų lapų, įsisukdamas į juos su kūnu, susiformavęs rutulį. Šaldymas pradėjo drebėti, bet po truputį, kai vėjas atnešė šlapias, ledo daleles, jo raudona kailė sukietėjo, o jausmas šilumos pradėjo skriekti. Giliai pasigirdo švelnus balsas, šnabdantis gerus žodžius, kurie glostė jo ausis, sako:
Sulankstykis dar kartą ir miegok. Miegok, miegok, miegok.
Jis pajuto šilumą, tekusį per sustingusį kūną. Tokia paprasta mintis pasiduoti, ir viskas bus gerai, ramybė ateis, skausmai išnyks. Vytas paskutinį kartą atsikvėpė ir sutiko. Ką gi kariauti? Rytoj vėl laukia šaltis ir alkis, troškimas užmerkti akis ir niekada jų neatrasti.
Gatvės žibintai užbluškėjo tolimoje, bet šviesa vis dar matėsi. Vytas dar kartą pažvelgė į juos kartą iš savo lango jis stebėjo jų šviesą. Jo raudonos akys švytėjo tamsėjant, kai šis paskutinis kibirkštis priartėjo prie mažos raudonos mergaitės.
Mergaitė, vardu Aistė, ejo namo su savo tėvu. Ji staiga traukė tėvo ranką:
Ten sako ji Ten lapai, kažkas yra.
Nėra nieko ten, susigūžęs tėvas šaltai pasakė. Skubėkime namo, šalta man.
Jis bandė nukreipti ją nuo didelės, tamsios lapų krūvos. Aistė pakabino petį.
Aš matiau. Aš matiau šviesą.
Šviesa lapų krūvoje? susiraukė tėvas. Tai neįmanoma.
Tačiau mergaitė jau buvo šalia ir išsitiesė viršutinį sluoksnį, atskleisdama Vytą.
Tėti! šauko ji.
Aš matiau, tai jis.
Kas jis? tėvas priartėjo.
Čia jis. Aistė bandė pakelti sustingusį kūną.
Palik jį. tėvas sakė.
Jis jau miręs. Negalime nešioti mirusio katės namo.
Jis ne miręs. atsakė Aistė. Žinau. Jis gyvas. Aš mačiau šviesą jo akyse.
Šviesa katės akyse? nuvilkus tėvas.
Jis priartėjo dar arčiau, pakeldamas kūną, bandydamas pajusti ar išgirsti širdies plakimą. O Vytas taip norėjo miegoti. Miegas apgaubė jo vokus, šiluma užpildė kūną, o vidinis balsas šnabdėjo:
Miegok, miegok, miegok neatverk akių.
Tačiau šitas balso šnabdėjimas vaikų balselis kartojo nuolatinį:
Šviesa jo akyse.
Kodėl jie mane trukdo? Kodėl vėl kančia? Kodėl negali tiesiog leisti man užmigti?
Jis vos atvėrė akis, norėdamas pamatyti, kas dabar trukdo.
Čia! šaukė vaiko balselis. Čia! Sakiau! Matėte? Vėl šviesa!
Kokia šviesa?
Jis nustebo, bet nusirengė striukę, supakėjo raudoną kūną į ją ir ėjo link namų. Aistė bėgo šalia jo, skubėjo.
Tėti, tėti, skubiau! Jis šalta.
Jie išnyko laiptų lėktuve, o penktų aukštų langai užblykšo šviesa. Vytui patikrinus šiltą vandenį ir šiltą pieną, mergaitė švelniai šnekėjo:
Nebūk miręs. Nebūk, prašau.
Ledas ant jo kailio ištirpo, širdies šaltis ištirpo. Didysis raudonas katinas stebėjo su nuostaba, kaip tėvas su savo dukra rūpinasi juo. Jis atsibudo, jaučiasi tikras šilumos spindulys.
Šiluma plūdo per visą jo būtybę, ne iš radiatorių, o iš mažos vaikų širdies. Išorėje stovėjo tas, kas kartais ateina pagalbai šviesos spindulys, stovintis prie penktų aukštų langų, žibančių lyg žvaigždės. Jis tylėjo ir švietė:
Viskas, ką galiu. Viskas, ką galiu.
Po trumpų svarstymų pridūrė:
Šviesa ne visi ją mato. Ne visi, kas mato, gali išsaugoti.
Vytas, žiūrėdamas į Aistę su raudonu plauku, nesvarstė žmonijos didybės. Tokios mintys lieka žmonėms. Jis matė šviesą šviesą jos akyse.
—
Aš rašau šį dienoraštį su viltimi, kad kas nors pamatys, kaip net mažiausia šviesa gali pakeisti likimą.
