Šią naktį Rasa paskutinį kartą miegojo šalia Mėtos. Rytą šunį turėjo išvežti į ūkį, bet ketvirtą valandą laiptinėje pasirodė žmogus, žinojęs, kad kepyklos darbininkai kartais atlyginimą gauna grynaisiais.
Rasai buvo keturiasdešimt septyneri. Ji dirbo naktinėje pamainoje Kauno kepykloje ir nuomojosi mažą butą Aleksote.
Mėtą rado pririštą prie apleisto garažo.
Iš lieso šuniuko išaugo tvirta, pilka kalė, kurios žmonės vengė vien dėl išvaizdos.
Naujoji buto savininkė sustingo, kai ją pamatė.
— Apie tokį šunį sutartyje nieko neparašyta.
— Kai pasirašėm, ji buvo mažytė.
— Arba šuo išvažiuoja, arba sutarties nepratęsiu.
Rasa susirado ūkininką Jonavos rajone. Jis žadėjo kiemą ir būdą.
Bet nuotraukoje už jo nugaros Rasa pastebėjo trumpą grandinę.
Visą vakarą dvejojo.
Ketvirtą ryto grįžo iš kepyklos.
Laiptinėje nedegė šviesa.
Mėta, kaip visada, laukė už durų.
Vos Rasa jas pravėrė, iš tamsaus kampo pakilo vyras.
Ji atpažino buvusį kepyklos darbuotoją, neseniai atleistą už vagystes.
— Atiduok rankinę.
— Joje nieko nėra.
— Žinau, kad šiandien išmokėjo algas.
Jis priėjo arčiau.
Mėta išėjo į laiptinę ir atsistojo prieš Rasą.
Nepuolė.
Tik nuleido galvą.
Vyras trenkė Rasai per ranką. Telefonas nukrito ant laiptų.
Mėta sulojo.
Apačioje atsidarė kaimyno durys.
Vyras sugriebė rankinę ir puolė žemyn.
Mėta nubėgo paskui.
Rasa pakėlė telefoną ir išgirdo trenksmą.
Kai nubėgo žemyn, vyras stovėjo prie rūsio durų. Mėta buvo priešais jį.
Bet ji žiūrėjo ne į vagį.
Ji uostė plyšį po užrakintomis durimis ir inkštė.
Iš rūsio pasigirdo duslus beldimas.
— Kas ten?
— Prašau… išleiskit…
Tai buvo vaiko balsas.
Vyras staiga puolė prie išėjimo.
Kaimynas bandė jį sulaikyti, bet šis ištrūko.
Rasa paskambino policijai ir namo administratoriui.
Rūsio durys buvo užrakintos nauja spyna. Kol laukė pagalbos, Mėta gulėjo prie plyšio ir ramiai inkštė, kad vaikas žinotų, jog nėra vienas.
Po dvidešimties minučių duris atidarė.
Viduje sėdėjo devynmetis berniukas, kepyklos savininkės anūkas.
Paaiškėjo, kad buvęs darbuotojas jį sutiko prie namo, apgaule įviliojo į rūsį ir ketino priversti jo močiutę atvežti pinigų.
Bet Rasa grįžo anksčiau, nei jis tikėjosi.
Vyrą sulaikė tą pačią dieną autobusų stotyje.
Rasos rankinę rado jo automobilyje.
Kitą rytą buto savininkė atėjo pati.
— Girdėjau apie naktį. Šuo gali likti.
Rasa ilgai į ją žiūrėjo.
— Vakar ji buvo problema.
— Pakeičiau nuomonę.
— O aš pakeičiau planus.
Rasa per mėnesį susirado mažą namelio dalį Aleksote. Virtuvė buvo sena, grindys girgždėjo, bet kieme augo obelis.
Ūkininkui paskambino pati.
— Mėtos neatvešiu.
— Kodėl?
— Nes ten, kur ją mačiau nuotraukoje, buvo grandinė.
Kepyklos savininkė padėjo sumokėti užstatą.
— Ne už tai, kad jūsų šuo išgelbėjo mano anūką, — pasakė ji. — Už tai, kad jūs pati nepabėgote.
Berniukas po įvykio bijojo rūsių ir tamsių laiptinių.
Psichologė pasiūlė pamažu grįžti į įprastas vietas.
Pirmą kartą į kepyklos rūsį nusileido kartu su Mėta.
Šuo ėjo lėtai, leisdamas jam laikyti ranką ant antkaklio.
Po kelių mėnesių berniukas nupiešė Mėtą mokyklos konkurse.
Piešinį pavadino „Šviesa už užrakintų durų“.
Rasa jį pakabino virtuvėje.
Pirmą vakarą naujame kieme Mėta atnešė nukritusį obuolį ir padėjo prie Rasos kojų.
— Gerai, — nusijuokė moteris. — Pusę nuomos mokėsi obuoliais.
Grandinei vietos tame kieme nebuvo.
