Spalis baigiasi, o aš vis dar negaliu patikėti, ką padariau. Dėžė stovėjo prie kojų jau trečią dieną, ir dugnas buvo permirkęs nuo ryto drėgmės. Moteris – Lina – sėdėjo šalia, pirštai raudoni ir nejudrūs. Ji vėl nusprendė atiduoti kačiukus. Penki: du pilki, du dryžuoti, vienas juodas su balta krūtine. Juodasis miegojo, dryžuotieji kapstėsi, pilkieji glaudėsi vienas prie kito.
Vilniaus turgus prabudo lėtai. Onutė iš daržovių eilės jau buvo sukrovusi obuolius į kalnelį, ir nuo jų sklido tas rūgštokas rudeninis kvapas, pagal kurį spalį atskiri nuo kitų mėnesių. Dangus kabojo pilkas, tankus, o šaltis įlindo ne iš karto, o palengva, per delnus ir alkūnes. Asfaltas blizgėjo nuo vakarykščio lietaus, o balos atspindėjo prekystalius, žmones, dangaus gabalus.
Lina pūtė į pirštus. Pirštinės liko namie, nes ryte ji galvojo ne apie jas, o apie tai, kad šiandien paskutinė diena, kai ji gali čia stovėti. Jos dukra atvažiuos pasiimti katės, o kačiukų neims. Dukra pasakė: „Mama, kur man penkis? Ir buvo teisi. Bet teisumas nieko neišsprendė – tik apsunkino tai, kas ir taip buvo sunku.
„Imkite kačiuką“, – sakė Lina kiekvienam, kas sulėtino žingsnį. „Gražūs, prijaukinti. Jei jums ne sunku…“ Žmonės praeidavo pro šalį. Moteris su vežimėliu nusišypsojo, bet papurtė galvą. Vyras darbo drabužiais net nepažvelgė. Mergaitė, maždaug dešimties, pritūpė, ištiesė ranką, bet motina patraukė ją už rankovės ir nusitempė toliau.
„Kam rudenį reikia kačiukų? – tarė Onutė, kraustydama obuolius. – Pavasarį dar būtų, o dabar… Nešk juos atgal.“ Lina tylėjo. „Atgal“ reiškė tai, apie ką ji nenorėjo galvoti.
Juodasis kačiukas pabudo, pakėlė galvą, cyptelėjo. Lina įkišo ranką į dėžę ir kasė jam už ausies. Kartonas po pirštais buvo minkštas, drėgnas, o viename kampe jau pradėjo sluoksniuotis.
Aš nesulėtinau žingsnio. Tik sustojau. Lyg atsitrenkęs į nematomą sieną, stovėjau kelias sekundes, žiūrėdamas žemyn. Plonas, su susidėvėjusiais alkūnėmis švarku, rankos kišenėse. Veidas toks, koks būna žmonių, kurie ilgai neišsimiega, bet ne nuo darbo, o nuo kažko kito. Šviesios akys, pavargusios. Trijų dienų barzda, bet tvarkinga, lyg jis jos neaugintų, o tiesiog pamirštų nuskusti.
„Kiek jų? – paklausiau.
„Penki, – Lina atsitiesė, patraukė švarką. – Du berniukai, trys mergaitės. Mėnuo ir savaitė. Prie dėklo pripratinti. Jei jums ne…“
„Duokite.“ Lina sumirksėjo. „Ką?“
„Visus duokite.“ Ištraukiau rankas iš kišenių ir pritūpiau prie dėžės. Pakėliau juodąjį kačiuką vienu delnu, pažiūrėjau jam į akis, lengvai praplėčiau užpakalines letenas, patikrinau, paskui padėjau atgal. Taip ima ne šuniuką vaikui dovanų. Taip ima gyvūną žmonės, kurie žino, kur žiūrėti ir kodėl.
Lina stovėjo ir nežinojo, ką daryti su rankomis. Maišelis su maistu, kurį ji nešdavo kasdien, staiga tapo nereikalingas. Žodžiai, kuriuos ji ruošė kiekvienam praeiviui, irgi tapo nereikalingi. „Jūs… visus? – paklausė dar kartą. Aš linktelėjau. Pakėliau dėžę. Pamačiau, kaip mano rankos laiko kartoną atsargiai, nespaudžiant.
„Palaukite, – Lina įlindo į maišą. – Štai, maistas, pirkau… Ir specialus mišinys. Dar reikia iš pipetės pamaitinti, po truputį. Prastai dar patys valgo.“ Aš paėmiau maišelį. Nepadėkojau. Nenusišypsojau. Tiesiog linktelėjau ir nuėjau, o dėžė siūbavo žingsnių ritmu, ir iš jos kyšojo dryžuota letenėlė, įsikibusi į kraštą.
Onutė sušvilpė. „Na ir reikalai. Visus paėmė. Keistas koks.“ Lina neatsakė. Ji žiūrėjo man į nugarą ir negalėjo suprasti, kodėl viduje nepasidarė lengviau, nors to ir norėjo tris dienas. Turbūt todėl, kad atiduoti kačiukus nepažįstamam žmogui, kuris nepaaiškino, kam jų reikia, nėra tas pats, kas juos įkurdinti. Įkurdinti reiškia žinoti, kur. O ji nežinojo. Tik matė mano rankas, ir rankos buvo teisingos, ir to turėjo pakakti.
Ji išsitraukė iš maišo bloknotą ir rašiklį. Nuėjo paskui mane – pasisekė, eiti toli nereikėjo, nes aš įėjau į kaimyninį namą. Lina, kaip šnipė, sekė mane iki pat buto. Užsirašė adresą. Dėl visa ko. O gal ne dėl ko.
Batai prie durų stovėjo vieni. Kabykla ant sienos prieškambaryje buvo tuščia: keturios kabliukai, blizgūs, ir ant kiekvieno kadaise kabėjo švarkas, šalikas ar skėtis, o dabar jie tiesiog kyšojo iš sienos kaip klausimai, į kuriuos nėra kam atsakyti.
Aš pastačiau dėžę ant grindų virtuvėje. Kačiukai sujudo, vienas cyptelėjo. Nusimoviau švarką, pakabinau ant vienintelio užimto kabliuko. Baterija po langu buvo vos šilta. Spalis artėjo prie lapkričio, o šildymą įjungė neseniai, ir vamzdžiai dar šildė taip, lyg patys netikėtų, kad laikas.
Pritūpiau prie dėžės. Juodasis kačiukas pirmas pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į mane – žaliomis, dar drumstomis akimis, bet jau su charakteriu. Šviesos ruožas iš lango krito ant linoleumo, o jame sukosi dulkės, lėtos, viskam abejingos.
Atidariau spintą, radau seną rankšluostį. Kilpinį, mėlyną, seniai praradusį spalvą ir minkštumą. Paklojau jį ant grindų prie baterijos, perkėliau kačiukus iš dėžės ant rankšluosčio. Jie gulėjo krūva, o letenos persipynė, ir aš neardžiau. Tegu. Paskui ištraukiau iš maišo maistą, pieno mišinį. Padėjau ant stalo.
Mišinį reikėjo pašildyti iki trisdešimt aštuonių laipsnių. Aš tai žinojau, kaip žinau savo vardą: neprisimindamas, o tiesiog žinodamas. Atskiedžiau šiltu vandeniu, pastačiau ant silpnos ugnies ir stovėjau prie viryklės su vandens termometru, kuris radosi stalčiuje, ir laukiau.
Sutvarkiau instrumentus į dėžę, atidaviau raktus, parašiau pareiškimą. Tamara išėjo balandį, o iki spalio aš nustojau būti veterinarijos gydytoju, nes rankos, gydžiusios svetimus gyvūnus, nesugebėjo sulaikyti savo gyvenimo. Ir pasirodė teisinga viską sustabdyti.
Bet kūnas prisiminė. Pipetė atsigulė tarp rodomojo ir vidurinio piršto taip, kaip gulėdavo tūkstančius kartų. Kairė ranka paėmė kačiuką, apvertė jį ant nugaros, atvedė pipetę prie lūpų. Pieno lašas nutekėjo smakru ant rankšluosčio, ir kačiukas pradėjo čiulpti, ir aš pajutau, kaip kažkas rieše atsipalaidavo.
Juodąjį pirmą, nes jis buvo mažiausias ir rijė godžiai, skubotai, lyg bijotų, kad atims. Pilkuosius kartu: jie gulėjo vienas šalia kito ir nenorėjo skirtis, ir kol vienas valgė, antras kišo nosį jam į kaklą, ir aš laikiau abu viena ranka. Dryžuotuosius po vieną – jie priešinosi ir cyptelėjo, o pienas tekėjo pro šalį ant smakrų ir rankšluosčio, ir aš šluosčiau juos audinio kampu, nepykdamas, o įprastai, kaip dariau metų metus klinikoje, kur šeimininkai žiūrėdavo su nerimu, o aš sakydavau „viskas gerai, viskas tvarkoje“, ir nuo mano balso nurimdavo ne tik gyvūnai, bet ir žmonės.
Pavalgę, kačiukai užmigo. Visi penki, ant rankšluosčio prie baterijos, vienas ant kito. Juodasis viršuje, krūtinė balta, letenos nukarusios. Atsisėdau ant grindų šalia ir atrėmiau nugarą į sieną. Žiūrėjau, kaip jie kvėpuoja. Plonas, tankus, bendras garsas, panašus į šlamėjimą.
Paskui atsistojau, išploviau puodelį. Išdžiovinau ir padėjau į spintą. Ištraukiau kitą, švarų. Įsipyliau arbatos. Ir kol gėriau, vienas dryžuotųjų kačiukų pabudo, prisikapstė iki mano kojos ir įsmeigė nosį į kulkšnį. Nosis buvo šlapia, šalta, žirnio dydžio.
Aš nelaukiau skambučio į duris, nes skambutis neveikė jau pusę metų, o aš nepataisiau jo, nes nebuvo kam skambinti. Beldimas. Trys trumpi smūgiai kauliukais. Taip beldžiasi žmonės, kurie nėra tikri, ar jų nori matyti.
Atidariau. Lina stovėjo ant slenksčio su ta pačia skaromis, tik šiandien ji buvo užrišta tvarkingiau. Rankose maišas, iš kurio sklido keptos tešlos ir svogūnų kvapas.
„Sveiki, – pasakė ji ir tuoj pat pridūrė: – Aš trumpam. Tik paklausti. Kaip jie? Kačiukai.“ Aš pasitraukiau į šoną. Nepakviečiau žodžiais, tiesiog pasitraukiau. Aš net nenustebau, kaip ji mane rado.
Lina įėjo. Kačiukai buvo virtuvėje. Rankšluostis prie baterijos, šalia dubenėliai, kiekvienas pažymėtas markeriu: „juodasis“, „pilkas-1“, „pilkas-2“, „dryžuotas-b“, „dryžuota-m“. Lina pažvelgė į dubenėlius, į markerio užrašus, į rankšluostį, ir jai suspaudė gerklę, nes žmogus, kuris pažymi dubenėlius ketvirtą dieną, neketina jų atiduoti.
„Štai. Atnešiau, – ji padavė maišą. – Pyragėlių. Pagalvojau, gal…“ Ji nebaigė, nes nežinojo, kaip baigti. „Gal jūs alkanas“ skambėtų nepatogiai. „Gal jums vieniša“ skambėtų tiesa, bet tiesą sakyti buvo per anksti.
Aš paėmiau maišą. Padėjau ant stalo. Juodasis kačiukas sėdėjo man ant peties, įsikibęs nagais į megztinį, ir Lina pastebėjo, kad megztinis jau su dygliais, o aš jų netaisiau.
„Arbatos? – paklausiau. Pirmas ilgas sakinys per visą pokalbį.
Lina linktelėjo. Atsisėdo ant taburetės, uždėjo rankas ant kelių. Virtuvėje buvo šilčiau nei prieškambaryje, ir kvepėjo pienu, maistu ir dar kažkuo.
Kačiukas nušoko nuo peties ir užlipo jai ant kelių, o ji pagriebė jį automatiškai, kaip griebia tai, kas krenta, negalvodama. Jis buvo šiltas, o nagai pramušė sijono audinį, ir Lina jo nenuėmė, o tik prigludo delnu prie nugaros, jausdama, kaip po kailiu plaka greita maža širdis.
Aš išpyliau arbatą.
Po savaitės pastebėjau, kad dėžė nebereikalinga. Kačiukai miegojo kas kur: du fotelyje, vienas ant palangės, juodasis prie mano kojų, dryžuotoji ant megztinio, kurį mečiau ant kėdės ir pamiršau. Dėžė stovėjo kampe tuščia, ir aš ją suplojau, padėjau prie slenksčio vietoj kilimėlio. Kartonas buvo minkštas, nudriskęs, o kačiukai, eidami pro šalį, draskė jį nagais iš įpročio, kaip drasko pažįstamą daiktą.
Lina ateidavo kas antrą dieną. Atnešdavo pyragėlių, ar varškės, ar obuolių iš to paties turgaus, nuo Onutės. Skambutį pataisiau antrą savaitę. Ji skambindavo, ir šis garsas, aštrus, barškantis, senamadiškas, buvo geresnis už bet kokią tylą, kokią pažinojau per pastaruosius metus.
Prieškambaryje ant kabliukų dabar kabėjo mano švarkas ir jos skara.
Vieną rytą juodasis kačiukas išbėgo į koridorių pro praviras duris. Aš išėjau paskui jį, pakėliau, o kačiukas atsirėmė letenomis man į smakrą, lyg norėtų pažiūrėti, kas ten, už durų, toliau. Aš irgi pažiūrėjau. Laiptinė, dulkėtas langas, šviesa. Stovėjau kelias sekundes, laikydamas duris koja, kad neužsitrenktų.
Paskui grįžau į butą. Padėjau kačiuką ant grindų, ir jis nubėgo į virtuvę, kur jau žvangėjo dubenėliai, nes kiti keturi išgirdo žingsnius ir nusprendė, kad laikas pusryčiams. Durų neužrakinau. Netrukus ateis Lina.
**Mokausi, kad kartais mažiausi padarai atveria duris, kurių patys bijojome paliesti. Gyvenimas – ne taip, kaip planavai, o kaip jis ateina: per šlapią kartoną, per nepažįstamą beldimą, per šiltas letenas, kurios išmoko tave vėl rūpintis.**Ir pasirodo, kad tai tiek nereikia – kad vėl būtum. Kad kažkas belstųsi, kad kažkas lauktų prie durų, kad kačiukas užmigtų ant tavo kojos ir šildytų per kojines, kol šalta spalio grindys. Kad atsirastų ant stalo dubenėlis, kurį galėtum padėti prieš kitą žmogų, ir tada jau nieko daugiau ir nereikia sakyti.
Aš pakėliau akis. Lina stovėjo tarpduryje – jos skara buvo šlapia nuo rytinės drėgmės, o rankose ji nešė dar vieną maišą. Juodasis kačiukas išbėgo jai pasitikti, įsikibęs į kelnių kraštą, ir ji šyptelėjo – pirmą kartą per tiek laiko.
„Atnešiau keptų obuolių, – pasakė ji, o jos balsas buvo ramus, tvirtas, kaip tų žmonių, kurie žino, kad čia ne paskutinis kartas. – Ir dar vieną dalyką. Aš čia pagalvojau…“
Ji ištraukė iš maišo mažą, seną paveikslėlį – baltas katytės galvos siluetas rėmelyje, prisuktas ant sienos, kaip tie, kuriuos kabina prie įėjimo.
„Gal ne prie durų, – tarė ji ir padėjo jį ant virtuvės palangės, šalia dubenėlių, – o čia. Kad žinotų, kad čia yra namai.“ Pažiūrėjau į tą paveikslėlį, į jos rankas, dar raudonas nuo ryto šalčio, bet jau nebe nejudrias. Kačiukai sugužėjo prie palangės, kaip penki maži taškai ant šviesos, ir atsisėdo abipus.
Tada ji atsisėdo prie stalo. Aš jai pripyliau arbatos. Ir kai ji gurkštelėjo, o ant jos piršto nutūpė maža, juoda letenėlė, suvokiau, kad durys, kurių bijojau paliesti, dabar atviros. Ir kad jose stovi ne vėjas, ne vienatvė, o Lina su skara, su keptais obuoliais ir ta vienintele fraze, kurią ji ištarė po ilgos, šiltos tylos:
„Aš galėčiau dar pabūti.“ Ranka, kuri laikė puodelį, buvo rami. Nemanė atitraukti.
