Kai paklausiau dukros, kodėl ji beveik metus nesilankė pas mane, ji atsakė: „Mama, tu dramatizuoji. Mes turime savo gyvenimą." Kitą rytą pamačiau, kad iš sąskaitų, kuriomis ją pasitikėdama leidau tvarkytis, trūksta devynių tūkstančių eurų — ir dar prieš tai, kai ji supratau, ką aš sužinojau, aš jau sėdėjau banko skyriuje priešais vadybininkę, laikydama rankoje paskutinį lapą, kurį turėjau pasirašyti.
Mano vardas Regina Vaitkienė, man šešiasdešimt septyni, dvidešimt devynerius metus dirbau mokytoja Panevėžio vidurinėje mokykloje. Vadybininkė padėjo dokumentą prieš mane. „Pasirašius, Vaitkiene, dukters prieiga prie sąskaitos nutrūksta tą pačią minutę."
Pirštai suspaudė rašiklį. Prieš parą dar tikėjau, kad Kristina tiesiog užsiėmusi. Dabar tarp mudviejų gulėjo atviras aplankas su banko išrašais, kuriame buvo parodyta, kiek ta mano tikėjimu kainavo.
Vakare prieš tai skambinau jai iš savo namo virtuvės Ramygaloje, netoli Panevėžio. Lazda stovėjo atremta į spintelę, kelio operacijos pažyma gulėjo rankinėje, o kava šalia buvo atšalusi.
— Kristina, jau beveik metai, — pasakiau. — Norėčiau pamatyti tave ir vaikus.
Per telefoną girdėjosi muzika ir juokas. Ji dalyvavo labdaros vakare Vilniuje.
— Mama, tu per daug dramatizuoji, — atsakė ji. — Rimantas ir aš turime savo gyvenimą. Dominykas eina į futbolą, Emilija groja smuiku, mes negalime viso to permesti vien dėl to, kad tau vieniša.
Pažvelgiau į nuotrauką prie skrudintuvo — Kristina su universiteto mantija Kaune, mano rankos aplink ją. Kai jos tėvas mirė, jai buvo septyniolika, aš dirbau papildomas pamokas, kad ji baigtų studijas be paskolų. Vėliau, jos vestuvėse, padovanojau dvidešimt tūkstančių eurų. Kai ji paprašė pridėti jos vardą prie mano sąskaitų, „jei kas nutiktų", pasirašiau nė nesvarsčiusi. Ji buvo mano vienintelis vaikas. Pasitikėjimas ja man niekada neatrodė rizika.
— Aš neprašau tavęs permesti gyvenimo, — pasakiau. — Aš klausiu, ar jame dar yra vietos man.
Ji atsiduso.
— Tu viską paverti sunkesniu, nei reikia.
Ir baigė pokalbį.
Kitą rytą atsidariau bendrą taupomąją sąskaitą. Prieš tris metus į ją perkėliau šešiolika tūkstančių eurų, kai Kristina pavadino ją „šeimos atsarginiu fondu". Prisiminiau nuėmimus, kuriuos ji man buvo paaiškinusi — breketai Dominykui, korepetitorius Emilijai, stogo remontas jų namuose Žvėryne. Bet žemiau buvo grynųjų nuėmimai, apie kuriuos ji niekada nekalbėjo, ir pervedimai iš sąskaitos, į kurią kas mėnesį krenta mano mokytojos pensija. Šimtas eurų čia. Šimtas penkiasdešimt ten.
Paėmiau iš stalčiaus geltoną bloknotą ir pradėjau sudėti. Kai suma pasiekė devynis tūkstančius, sustojau.
Ant mano šaldytuvo kabėjo nuolaidų kuponai iš parduotuvės. Kristinos socialinio tinklo paskyroje — nuotraukos iš Zakopanės, Toskanos, kurorto Kroatijoje, ir nuotrauka prie naujo BMW X5. Jos šeima nebuvo patekusi į krizę. Pinigai tiesiog buvo pasiekiami, o ji manė, kad aš niekada nepažiūrėsiu atidžiau, kad paklausčiau.
Devintą ryto paskambinau į banką. Dešimtą susitikau su advokate kaimyniniame miestelyje. Prieš išeinant iš namų, užsisegiau perlų auskarus, kuriuos Vytautas man dovanojo mūsų dvidešimtosiose metinėse.
Dabar, ramiame skyriaus kabinete, vadybininkė laukė.
— Jūs tikra, kad norite tai padaryti? — paklausė ji.
Prisiminiau atšauktus apsilankymus, skubotus skambučius, Kalėdas, praleistas vienai. Praėjusių metų Šv. Kalėdas, kai valgiau vakarienę su kaimyne Danguole, nes Kristina „negalėjo atvažiuoti dėl sniego", nors Vilniaus greitkelis tą dieną buvo tuščias.
— Taip, — pasakiau. — Esu tikra.
Pasirašiau.
Dokumentas, kurį pasirašiau tą rytą, panaikino Kristinos prieigą prie taupomosios sąskaitos ir prie sąskaitos, į kurią krenta pensija. Antras aplankas, kurį atidariau namuose vakare, buvo kitas dalykas — testamento pakeitimas, kurį advokatė Eglė Jankauskaitė surašė per dešimt minučių. Buto Ramygaloje ir trisdešimt tūkstančių eurų indėlio, kuriuos iki tol buvau palikusi Kristinai, dabar buvo numatyti dviem vaikams — Dominykui ir Emilijai, su sąlyga, kad lėšos jiems atitektų sulaukus pilnametystės, o ne per tėvus.
Trys dienos praėjo tyliai. Troškinau sriubą virtuvėje, kai sugirgždėjo telefonas. Kristina skambino per vaizdo ryšį, ekrane — jos veidas, įtemptas, be makiažo, kurį ji visada dėvėjo per skambučius.
— Mama, ką tu padarei? — ji neprisisveikino.
Nuleidau viryklės temperatūrą ir pažvelgiau į antrą aplanką, gulintį prie puodo su sriuba.
— Pasirašiau tai, kas priklauso man, — atsakiau.
— Banke pasakė, kad mano kortelė nebeveikia. Aš pastatykiau ten šeimos atostogas, mama, tu žinai, kiek tai kainuoja!
— Žinau, kiek tai kainavo, — pasakiau. — Devyni tūkstančiai eurų per trejus metus. Skaičiavau pati, su pieštuku, naktį, kai supratau, kad tu nesugrįžti, nes negali, o nes nebenori.
Ji nutilo. Girdėjosi, kaip kažkur tolumoje verkia Emilija, prašo kokakolos.
— Aš nepaskambinau, kad tu man pasakytum pamokslų, — pasakė Kristina po pauzės, balsas drebėjo.
— Nepaskambinau ir tam, kad tave bausčiau, — pasakiau. — Nepasirašiau to iš pykčio. Aš tik nustojau mokėti už dalykus, už kuriuos mokėjau be klausimų dvidešimt devynerius metus, nuo tada, kai tau buvo septyniolika ir aš dirbau vakarais, kad tu neturėtum skolų.
— Tu nori, kad aš atvažiuočiau ir atsiprašyčiau, ar ko?
— Noriu, kad atvažiuotum, nes norisi, — pasakiau. — Jei to niekada nebus, tegul taip ir bus. Bet pinigų, kuriuos iki šiol imdavai nepaprašiusi, daugiau nebus.
Padėjau telefoną šalia puodo, prieš jai baigiant sakinį. Sriuba tebevirė, lėtai, vienai žmogui.
Po savaitės Dominykas pats parašė man žinutę iš savo telefono — trumpą, be tėvų žinios, kaip paaiškėjo vėliau: „Močiute, ar galima atvažiuoti pas tave rudens atostogų? Aš pasiilgau tavo sriubos." Atsakiau jam tą pačią minutę: „Žinoma, galima. Visada galima."
Kristina niekada neatsiprašė žodžiu. Bet lapkritį jos automobilis sustojo prie mano namo Ramygaloje, ir iš jo išlipo abu vaikai su kuprinėmis, o ji pasiliko stovėti lauke, rankose laikydama butelį vyno, kurio aš niekada nebuvau prašiusi, ir nežinodama, ką pasakyti pirmiau — „sveika" ar „atsiprašau". Aš atidariau duris ir pasakiau tiesiog: „Įeikite, sriuba jau karšta." Testamento ji taip ir neklausė.
