Mano vyro giminėje buvo sena tradicija.
Po bažnyčios ceremonijos jaunikis turėjo nešti nuotaką ant rankų nuo bažnyčios laiptų iki automobilio — tai simbolizavo jų bendro gyvenimo pradžią. Visi apie tai žinojo. Vyro giminaičiai apie šitą paprotį kalbėjo mėnesius prieš vestuves, o aš tą momentą buvau įsivaizdavusi daugiau kartų, nei galėčiau suskaičiuoti.
Man tai nebuvo tiesiog paprotys.
Tai buvo pažadas.
Taigi, kai ceremonija Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Kaune pasibaigė ir mes išėjome laukan, stovėjau prie Tado baltu suknele, pirštai gniaužė puokštės stiebus iš laimės. Svečiai susibūrė aplink mus su telefonais ir fotoaparatais. Tado motina Rita stovėjo pirmoje eilėje ir jau šluostė ašaras nosinaite, kurią buvo įsidėjusi į rankinę tam tikslui.
Nusišypsojau savo vyrui.
Maniau, kad jis pasisuks į mane.
Bet jis nepasisuko.
Vietoj to Tadas žengė pro šalį, pasilenkė ir pakėlė savo motiną ant rankų.
Sekundę nesupratau, ką matau.
Svečiai nervingai susikvatojo. Rita apsikabino jo kaklą rankomis, kaip karalienė, priimanti plojimus. Tadas šypsojosi išdidus, kol fotografas fiksavo akimirką, kuri turėjo būti mano.
Stovėjau viena ant bažnyčios laiptų.
Puokštė rankose pasidarė sunki.
Tada Tadas pažvelgė į mane ir trūktelėjo pečiais.
„Tai mano mama, — pasakė jis garsiai, kad visi išgirstų. — Ji man visada bus svarbesnė už bet ką kitą."
Kiemas nutilo.
Ir tą pačią sekundę kažkas manyje lūžo.
Nepravirkau. Net nesujudinau šypsenos, kuri buvo prilipusi prie veido nuo pat ryto. Tik suspaudžiau rožių stiebus taip, kad vėliau ant delno liko žymė nuo šipulių.
Fotografas, jaunas vyras pavarde Girdžius, nuleido fotoaparatą ir pažvelgė į mane sutrikęs — nesupratęs, ar fotografuoti šią sceną, ar palaukti.
— Palaukite, — pasakiau jam. — Nufotografuokite ir šitą.
Jis nufotografavo. Vėliau, žiūrėdama į tas nuotraukas, pastebėjau, kad mano veide nebuvo skausmo. Buvo kažkas kito — tarsi langas, pro kurį pamačiau, kas iš tikrųjų stovi priešais mane.
Vestuvių pokylis vyko restorane prie Nemuno. Buvo gruodis, lauke snigo, salėje degė žvakės, ant stalų stovėjo septyniasdešimt baltų gvazdikų — aš juos skaičiavau per visą vakarą, kad nereikėtų žiūrėti į Tadą.
Rita sėdėjo šalia sūnaus per visą vakarienę. Ne šalia manęs — šalia jo. Jaunosios kėdė buvo pastumta per dešimt centimetrų toliau, kad tilptų trečia kėdė. Niekas to nepaminėjo. Visi dėjosi, kad taip ir turi būti.
Kai atėjo laikas pirmajam šokiui, orkestras pradėjo griežti, ir atsistojau laukdama, kad Tadas paimtų mane už rankos. Jis atsistojo, bet pirmiausia pakvietė šokiui motiną. Jie šoko visą pirmąjį kūrinį. Likau stovėti prie stalo su taure šampano, kurią niekas nepasiūlė palaikyti.
Mano sesuo Jolanta, sėdėjusi priešingame stalo gale, atsistojo ir priėjo prie manęs.
— Eime, — pasakė ji. — Pašokam.
Mes šokome dvi, viduryje salės, kol visi žiūrėjo į Tadą ir Ritą. Jolanta laikė mane tvirtai už juosmens ir pasakė:
— Tu nebūtinai turi ištverti visą naktį. Bet jei išliksi, aš būsiu čia.
Likau. Bet nuo tos akimirkos pradėjau skaičiuoti.
Pirmosios tris savaites po vestuvių gyvenome Tado tėvų namuose Kauno Žaliakalnyje — taip buvo sutarta iš anksto, kol baigsime remontuoti savo butą Vilniuje. Rita turėjo savo tvarkaraštį mūsų kambariui: kada galima vėdinti, kokiu laiku galima naudotis vonia, kokią muziką leidžiama klausyti vakarais. Tadas nė karto nepaprieštaravo. Kai paklausiau jo apie tai, jis atsakė:
— Ji taip pat liūdi, kad mes susituokėme. Būk kantri.
Liūdi. Tartum aš jam buvau ne žmona, o kažkoks nepatogumas, kurį mama turėjo išgyventi.
Gruodžio pabaigoje, prieš Kūčias, Rita pakvietė mane į virtuvę „pasikalbėti kaip moteriai su moterimi". Ji uždarė duris, atsisėdo prie stalo ir pasakė be jokio įvado:
— Tadas visada bus mano. Tu gali būti jo žmona popieriuje, bet širdyje jis — mano sūnus pirmiausia. Geriau tau tai iš karto susitaikyti, tada bus lengviau visiems.
Nepaklausiau nei žodžio. Tiesiog pažiūrėjau į ją ir pasakiau:
— Aš nereikalaujau, kad jis mylėtų mane labiau nei jus. Aš reikalavau tik to, kas man buvo pažadėta prie bažnyčios laiptų.
Ji atsistojo ir išėjo be atsakymo.
Sausio viduryje mano tėvas mirė nuo infarkto Marijampolėje. Paskambinau Tadui iš ligoninės koridoriaus, balsas trūkčiojo. Jis pasakė, kad atvažiuos kiek galima greičiau. Atvažiavo per keturias valandas — bet ne vienas. Atsivežė motiną, nes, kaip pasakė, „ji nenorėjo likti namuose viena".
Laidotuvėse Rita stovėjo prie manęs ir visą laiką glostė Tado ranką, kalbėjo jam į ausį, kad jam neskaudėtų žiūrėti. Niekas neglostė manosios.
Tą vakarą, grįžę namo, pirmą kartą pasakiau Tadui tiesiai:
— Man šiandien mirė tėvas. O tu visą dieną ramino savo motiną, kuri nepatyrė nieko, tik nepatogumą.
Jis atsakė:
— Tu nesupranti, kokia ji jautri žmogus.
Tada supratau, kad jis niekada nepasirinks kitaip. Ne iš piktumo — tiesiog taip jam buvo paprasčiau. Lengviau nuleisti galvą prieš motiną, nei pirmą kartą gyvenime jai pasakyti „ne".
Vasario pradžioje, kai jau gyvenome savo bute Žirmūnuose, paprašiau susitikimo su advokate — moterimi, kurią pažinojau iš darbo, Giedre Vaitkute. Susitikome jos biure Konstitucijos prospekte, nešiausi su savimi aplanką su visais vestuvių dovanų čekiais, bendros sąskaitos išrašu ir dokumentais apie butą, kuris buvo registruotas abiejų vardais.
— Tu gyveni santuokoje aštuonis mėnesius, — pasakė Giedrė, peržiūrėjusi popierius. — Ar tikrai nori skyrybų taip greitai?
— Noriu ne skyrybų, — atsakiau. — Noriu žinoti, kas man priklauso, jei nuspręsiu išeiti.
Paaiškėjo: butas buvo pirktas už mano sutaupytus pinigus — keturiasdešimt tūkstančių eurų, kuriuos uždirbau per šešis metus dirbdama buhalterės darbą, plius banko paskola, kurią mokėjau aš viena, nes Tado atlyginimas kiekvieną mėnesį dalinai nueidavo motinos „sveikatos reikalams", apie kuriuos jis niekada neleido man klausinėti smulkiau.
Kovo mėnesį, kai Rita trečią kartą per savaitę atėjo į mūsų butą be skambučio ir pradėjo tvarkyti mano spintą, sakydama, kad „taip netinkamai sudėta", supratau, kad riba pereita paskutinį kartą.
Nepykau. Nerėkiau. Tiesiog, kai ji išėjo, atsisėdau prie stalo, paskambinau Giedrei ir pasakiau: „Pradėkime."
Balandžio pradžioje pasikviečiau Tadą pasikalbėti vakare, kai motinos nebuvo kambaryje — tai jau pati savaime buvo retenybė. Padėjau ant stalo tris dokumentus: skyrybų pareiškimą, buto nuosavybės aktą, kuriame jo vardo nebuvo nuo pat pirkimo dienos, nes aš sumokėjau pradinį įnašą, ir banko sąskaitos išrašą su visais mokėjimais per aštuonis mėnesius.
— Butas registruotas tik mano vardu, — pasakiau. — Aš mokėjau paskolą viena. Tu gali likti čia dar mėnesį, kol susiradai kitą gyvenamąją vietą. Po to raktus paliksi pas kaimynę.
Jis žiūrėjo į popierius ilgai.
— Tu rimtai? Dėl to, kas buvo vestuvėse?
— Ne dėl vienos dienos, — atsakiau. — Dėl aštuonių mėnesių, kai kiekvieną dieną man buvo aiškiai parodyta, kurioje vietoje aš stoviu tavo gyvenime. Pirmą dieną ant bažnyčios laiptų tu pasakei visiems, kas tau svarbiausia. Aš tuo patikėjau tik vėliau — ir dabar elgiuosi atitinkamai.
Jis bandė skambinti motinai, bet ji nebeatsiliepė — gal pirmąkart gyvenime nutuokė, kad šis skambutis jai nieko gero neneš.
Po trijų savaičių Tadas išsikraustė. Palikau jam dalį vestuvinių dovanų čekių, nuosavybę į seną automobilį, kurį turėjome bendrą, ir persirašiau butą tik savo vardu notarų biure Vilniaus senamiestyje — procedūra kainavo šimtą dvidešimt eurų ir užtruko keturiasdešimt minučių.
Rugsėjį, kai lapai Žirmūnuose jau buvo pradėję gelsti, Jolanta atvažiavo su kava ir pyragu, ir mes sėdėjome ant balkono, žiūrėdamos į kiemą.
— Gailisi? — paklausė ji.
— Ne, — atsakiau. — Aš tiesiog nebemoku už tai, kas man niekada nepriklausė.
Paėmiau puodelį ir nusišypsojau tikrai lengvai — be prisitaikymo, be laukimo, be tylaus skaičiavimo, kiek dar ištversiu.
