Bernardinų sodas tą šeštadienio popietę buvo pilnas žmonių su ledų stiklinėlėmis, o Darius Jankauskas stumė žmonos vežimėlį pro medžių šešėlius ir skaičiavo valandas iki pirmadienio posėdžio savivaldybėje. Jis dirbo komunikacijos skyriaus vedėju, jam buvo trisdešimt septyni, ir keturis mėnesius kiekvieną antradienį bei ketvirtadienį po darbo vedė Agnę į fizioterapijos seansą šeštą valandą vakaro, o šeštadieniais — pasivaikščioti sodu. Prieš tai, per porą savaičių po avarijos Zakopanėje ir operacijos Santaros klinikose, jis nešiojo ją ant rankų iš vonios į lovą ir atgal.
Prie suoliuko stovėjo berniukas, gal dešimties metų, su paspirtuku prispaustu prie šono. Jis pažvelgė į Agnę, tada į Darių ir tiesiai pasakė:
— Jūsų žmona gali vaikščioti. Ji tik vaidina, kad jūs jos nepaliktumėte.
Agnė net atsiduso.
— Ką čia niekus šneki? Dariau, netikėk juo, vaikas tiesiog išsidirbinėja.
— Aš nemeluoju, — berniukas nepajudėjo. — Turiu įrodymą. Ir ne tik vieną.
Jis traukė iš kuprinės kišenės telefoną. Darius jį paėmė greičiau, nei pats suprato, kad tai padarė. Ekrane — nuotrauka, daryta prieš tris dienas Konstitucijos prospekte: Agnė stovi, gerai stovi, ant aukštakulnių, laikosi už rankos vyro, kurio Darius niekada nebuvo matęs. Kita nuotrauka — jie abu lipa į sidabrinį "Audi A4" prie "Akropolio".
Darius pirštu perbraukė ekraną į kitą nuotrauką, tada atgal. Rankos nedrebėjo — jos tiesiog sustingo, laikydamos telefoną per aukštai, kol ekranas užtemo savaime.
— Mano kantrybė baigėsi, — pasakė jis.
Berniukas, pasirodo, vardu Lukas, gyveno gretimame name — tame pačiame, kuriame Agnė praleisdavo "fizioterapijos valandas". Jo mama dirbo to namo pirmo aukšto bute gydytoja, ir Lukas dažnai matė "tą dėdę su sidabriniu Audi", kaip jis pasakė, "kuris ateina, kai teta Agnė eina vaikščioti be vežimėlio".
Darius tą vakarą nebarškino durų, nerėkė. Jis paprasčiausiai parvežė Agnę namo, į jų butą Žirmūnuose, už kurį mokėjo keturis šimtus penkiasdešimt eurų per mėnesį, pastatė vežimėlį prie durų ir atsisėdo priešais ją ant virtuvės kėdės.
— Nuo kada? — paklausė.
— Dariau…
— Nuo kada tu vaikščioji?
Ji tylėjo. Pirštais vedžiojo palei stalo briauną, tarsi ieškodama ten atsakymo.
— Du mėnesius. Operacija buvo tikra, Dariau, aš tau nemelavau apie tai. Po jos gydytojas pasakė — galiu lengvai pradėti vaikščioti su ramentais, tada be jų. Aš pabandžiau koridoriuje, kol tu buvai darbe. Pajutau, kad stoviu. Ir tada… nutariau nesakyti.
— Kodėl?
— Nes tu ateidavai penktą trisdešimt, visada su maistu iš "Rimi", visada paklausdavai, kaip diena, ir aš… — ji suspaudė virtuvinio rankšluosčio kraštą, tada vėl paleido. — Bijojau, kad kai pasakysiu "aš vaikštu", tu pasakysi "gerai" ir nueisi televizorių žiūrėti, kaip anksčiau.
— O vyras su Audi?
— Tomas. Fizioterapijos centre, antradieniais laukiamajame. Jis nežinojo apie tave iki praėjusio penktadienio.
Darius nieko neatsakė. Jis atsistojo, nuėjo į miegamąjį ir ištraukė iš spintos popierių dėklą — tą, kuriame laikė nuomos sutartį butui, užregistruotą jo vardu, bet mokėtą iš abiejų atlyginimų; bendrą banko sąskaitą, atidarytą Agnės gydymo išlaidoms; įgaliojimą, leidžiantį jai tvarkyti jo reikalus klinikose, kol jis buvo komandiruotėse.
Jis sudėjo visus tris popierius ant stalo vieną ant kito, kraštus sulygino, tarsi ruoštųsi juos archyvuoti.
— Rytoj eisime pas notarą, — pasakė. — Atšauksiu įgaliojimą. Sąskaitoje liko keturiolika tūkstančių eurų — aš juos atidariau operacijai ir vežimėliui, aš ir uždarysiu. Butą paliksi iki mėnesio galo.
— Dariau, prašau, tu nesupranti…
— Du mėnesius aš važiavau iš darbo per Žvėryną su maistu tau, — jis pasakė. — Tu žinai, kokia ta eismo spūstis antradieniais.
Kitą rytą jie nuvyko pas notarą Vilniaus senamiestyje, Vokiečių gatvėje. Notarė padavė Dariui tris lapus pasirašyti; jis skaitė kiekvieną iki galo, nors anksčiau tokius dokumentus pasirašinėjo neskaitydamas. Agnė sėdėjo kitame kabineto gale ir žiūrėjo pro langą į kiemą, kur katė miegojo ant šaligatvio plytelių.
— Tai viskas? — paklausė ji, kai jie išėjo į gatvę.
— Viskas, — atsakė Darius ir nuėjo prie savo mašinos, nepasiūlęs pavežti.
Po savaitės jis paskambino buto savininkui ir pranešė, kad nuo gruodžio pirmos nuomininkė bus viena — jis. Likutį iš bendros sąskaitos pervedė į savo asmeninę tą pačią dieną, kai uždarė sąskaitą banke Gedimino prospekte; kasininkė paklausė, ar nori gautą sumą grynaisiais, jis atsakė, kad ne, tik į kortelę.
Tomas su sidabriniu Audi po dviejų savaičių taip ir neatsiliepė į Agnės skambučius, kai paaiškėjo, kad ji liko be gyvenamosios vietos ir be pinigų, kuriuos tikėjosi gauti iš Dariaus.
Lukas vėl pamatė Darių Bernardinų sode praėjus mėnesiui — jau be vežimėlio, su puodeliu kavos rankoje. Berniukas nuspaudė paspirtuko stabdį, sustojo šalia ir paklausė:
— O ta teta dar vaikšto?
— Vaikšto, — atsakė Darius. — Dabar jau viena.
Lukas linksmai spustelėjo paspirtuko skambutį ir nuvažiavo tolyn alėja.
