Vilniaus apygardos teisme tą spalio rytą buvo tiek tylu, kad girdėjosi, kaip kažkas skaičiuoja savo kvėpavimą.
Auklė Dalia Žukauskienė sėdėjo kaltinamųjų suole trečią savaitę iš eilės. Rankos ant kelių. Žvilgsnis įsmeigtas į stalo paviršių, kur kažkas prieš dvidešimt metų buvo išraižęs inicialus. Ji tų inicialų nebematė. Ji matė tik savo gyvenimą, kuris po kelių minučių baigsis.
Visi tikėjo, kad ji nunuodijo verslininką Audrių Palioną — žmogų, kuriam ji tarnavo septynerius metus, kuriam skalbė baltinius, pirko vaistus nuo spaudimo, o paskutinį vakarą atnešė arbatos su medumi. Toje arbatoje teismo medicinos ekspertai rado digoksino. Didelę dozę. Tokią, kuri sustabdo širdį per keturiasdešimt minučių.
Visi tikėjo. Visi, išskyrus vieną žmogų.
Prie durų, apsisiautusi močiutės megztiniu per pižamą, stovėjo septynerių metų Emilija Palionaitė — Audriaus ir Rūtos Palionų dukra, dėl kurios palikimo po tėvo mirties ir prasidėjo visas šis karas tarp artimųjų. Niekas nepastebėjo, kaip ji praslydo pro apsaugos pareigūną — moteris prie įėjimo tą rytą kalbėjo telefonu apie savo vaiko ligoninę ir nukreipė akis vos trim sekundėms.
Trijų sekundžių Emilijai pakako.
Ji nubėgo tiesiai prie teisėjos stalo. Basa. Plaukai susivėlę nuo pagalvės.
— Stop! — jos balsas nuskambėjo taip, kad net advokatai pakilo nuo kėdžių.
Apsaugos darbuotojai pasijudino į priekį. Teisėja Nijolė Griciūtė pakėlė delną, liepdama sustoti. Ne mergaitei. Vyrams su uniformomis.
Rankose Emilija spaudė ne dokumentą ir ne antspaudą. Rožinį plastikinį žaislą — vaikišką telefoną su nutrintais mygtukais, kokį parduoda kiekviename prekybos centre už dešimt eurų.
Salėje kažkas tyliai kikeno.
Tada mergaitė pravirko. Sausu, krūtininiu verksmu, kurio nesuvaidinsi, net jei esi suaugęs žmogus.
— Dalia netyčia nenunuodijo tėčio. Aš įrašiau juos. Aš viską įrašiau.
Salė sustingo. Prokuroras Mindaugas Šerys susiraukė ir pasilenkė arčiau mikrofono. Teisėja nuleido akinius žemiau nosies.
Velionio žmona Rūta Palionienė, kuri visą procesą verkė į nosinaitę, sugniaužtą tiek, kad audinys buvo virtęs kamuoliuku, staiga paleido tą nosinaitę ant kelių. Jos veidas liko sausas. Pirštai, prieš sekundę gniaužę audinį, dabar įsikibo į suolo kraštą.
Emilija paspaudė mygtuką.
Iš mažo plastikinio garsiakalbio pasigirdo trūkčiojantis, suglamžytas garso įrašas — toks, kokį gauni, kai vaikas slapta paspaudžia žaislo diktofoną, žaidžiantis kambaryje šalia, kur suaugusieji manė, kad niekas nemato.
Ir tada — balsas. Moters balsas, kurį kiekvienas salėje atpažino per sekundę.
— …jeigu paduosi jai tą pačią arbatą, kurią aš užplikiau, niekas net nepatikrins. Ji vis tiek pati tą arbatą kiekvieną vakarą neša…
Rūtos Palionienės pirštai nuslydo nuo suolo krašto. Prisiekusieji sėdėjo be žodžio. Dalia Žukauskienė prisidengė delnu lūpas, nes suprato — ji buvo tiesiog įrankis, pirštas, kuris laikė puodelį, o ne žmogus, kuris sumaišė nuodus.
Įrašas tęsėsi. Kitas balsas — vyriškas, sausas, dalykiškas — paklausė, ar tikrai nebus galima niekaip susekti. Moters balsas nusijuokė, trumpai ir šaltai.
— Aš dvidešimt metų tvarkau jo apskaitą. Jei kas nors ir galėtų susekti, tai aš.
Tas vyriškas balsas buvo Audriaus Paliono verslo partneris, buhalterijos vadovas Egidijus Markevičius. Jie du — Rūta ir Egidijus — buvo susiję ne vien bendrove.
Teisėja Griciūtė paskelbė pertrauką ir perdavė įrašą ekspertams patikrinti autentiškumą. Patikrinimas užtruko tris dienas. Specialistai lygino Rūtos balsą iš įrašo su jos balsu liudijimų protokoluose, tikrino failo datą namų vaizdo stebėjimo kameros archyve prie virtuvės durų — ta kamera tą vakarą užfiksavo, kad Emilija žaidė virtuvėje tiksliai tuo laiku, kai buvo daromas įrašas, ir apklausė kaimynę, kuri patvirtino, girdėjusi mergaitę tą vakarą pro atvirą langą žaidžiančią "į policiją".
Viskas sutapo.
Per paskutinį posėdį Rūta Palionienė jau nesėdėjo tiesiai. Jos advokatas bandė ginti versiją, kad įrašas montuotas, bet ekspertizė tai paneigė vienareikšmiškai. Egidijus Markevičius, sužinojęs apie tyrimo rezultatus, pats atvyko į policijos komisariatą Kaune ir prisipažino — tikėdamasis, kad bendradarbiavimas sumažins bausmę.
Dalią Žukauskienę teismas išteisino. Ji išvaikščiojo iš salės laisva, bet be darbo, be santaupų, kurias išleido advokatui, ir be septynerių metų, kuriuos nebeatgausi.
Emilija atsidūrė globos klausimo centre — kol teismas sprendė, kas ja rūpinsis, nes motina laukė teismo už nužudymą, o giminaičių, norinčių jos globoti, buvo keli, ir visi tikrino viena kitą dėl palikimo.
Praėjo septyni mėnesiai. Vilniaus apylinkės teismas skyrė Emilijos globą jos tetai iš tėvo pusės, Gretai Palionaitei-Kazlauskienei, kuri dirbo mokytoja Panevėžyje ir niekada neturėjo nė menkiausios pretenzijos į brolio verslą.
Dalia Žukauskienė, nors ir išteisinta, savo seno darbo nebeatgavo — namas buvo parduotas, nes paveldėjimo byla dar nagrinėjama. Ji susirado darbą slaugos namuose Panevėžyje, netoli Gretos namų, kad galėtų kartais aplankyti Emiliją.
Egidijus Markevičius gavo dešimt metų laisvės atėmimo bendrininkavimo byloje. Rūta Palionienė — penkiolika, be galimybės lygtinai paleisti anksčiau nei po dešimties. Teismas nusprendė, kad asmuo, nuteistas už sutuoktinio nužudymą, paveldėjimo teisę praranda visiškai — visas turtas, įskaitant verslą ir namą Trakų rajone, teko Emilijai.
Vieną šeštadienį, praėjus metams po teismo, Dalia atėjo pas Gretą į virtuvę, kvepiančią ką tik keptais varškės spurgomis. Ant stalo padėjo dėžutę su kaspinu — naują, tikrą mobilųjį telefoną mergaitei, kuriai jau buvo aštuoni.
Emilija atplėšė dėžutę, apžiūrėjo telefoną iš visų pusių, paskui pakėlė akis.
— O senasis dar guli pas teisėją?
— Guli, saugiai, spintoje, — atsakė Dalia.
— Gerai, — Emilija įsidėjo naująjį telefoną į kišenę ir nubėgo prie lango, kur Greta jau ruošė spurgas lėkštėse. — Man jo ir nereikia. Jis savo darbą padarė.
