Kai Liūtas pravėrė savo buto duris Žirmūnuose po trijų savaičių komandiruotės į Klaipėdą, jį pasitiko ne žmona su šypsena, o sunkus, salsvas tvaikas. Oras prieangyje buvo tirštas, lyg koridoriuje kažkas pūtų. Jis net nenusiavė batų — tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.
Grindys buvo lipnios. Palei sieną sumesti švarkai, ant jų — suploto plastikinio butelio liekanos, iš kurių sunkėsi tamsus skystis. Jis žingtelėjo tolyn, ir po koja subraškėjo kažkas, panašu, bulvių traškučių maišelis.
Svetainėje televizorius švietė mėlyna šviesa tamsiame kambaryje. Ant grindų — picos dėžės, viena ant kitos, keturios ar penkios, apie jas — tušti alaus skardinukai. Ant brangaus kilimo, kurį jie pirko kartu praėjusį rudenį Vilniuje, mėtėsi drabužiai, kuriuos net nesinorėjo vardinti.
Sofoje, pagalvėse, gulėjo Gabija. Jo žmona. Ranka mechaniškai siekė traškučių pakelį, veidas švietė šaltu ekrano atšvaitu. Ji nepasisuko.
— Gabija.
Balsas nuskambėjo tyliai, bet tylos fone jis atsitrenkė kaip skardus.
— Išjunk tą. Pažiūrėk į mane.
Galva pakrypo lėtai, kone tingiai. Akys, pripratusios prie mirgėjimo, susifokusavo į jį su pastanga. Nei džiugesio, nei nuostabos — tik dirglus nuobodulys.
— O, parvažiavai, — ji pasakė, balsas šeriasi nuo tylos. — Tik per slenkstį, ir jau moralai. Galva skauda, aš pavargusi.
— Pavargusi? — jis žingtelėjo, batas atsitrenkė į skardinę. Skambus garsas nuriedėjo per kambarį. — Tris savaites nebuvo manęs. Tu tris savaites tai darei?
— Namus, namus, — ji pamėgdžiojo, piktai paspaudusi nuotolinio pultelio mygtuką, kad numuštų garsą. — Pagaliau prisiminė, kad turi namus. Manei, kad aš su pyragais tave sutiksiu?
Jis nuėjo į virtuvę. Kriauklė buvo užversta neplautais indais, ant kai kurių jau žaliavo pelėsis. Ant stalo — atviri konservų indeliai, lėkštės su išdžiūvusiais, neidentifikuojamais likučiais. Ore kabojo salsvas, pykinantis puvimo kvapas.
— Aš neprašau pyrago, Gabija. Prašau elementarios tvarkos. Aš dirbau, kad šitą vietą turėtume, o tu padarei iš jos šiukšlyną.
Ji atsistojo trenksmingai nuo sofos, trupiniai pažiro ant grindų.
— Jei nepatinka — ten skuduras, čia kriauklė. Nori švaros — tvarkykis pats! Alkanas — užsisakyk maisto, pinigų gal turi? Ar jau visus praleidai per savo komandiruotes?
Liūtas sustingo. Žodžiai, pasakyti su tokiu panieka, nuskambėjo kaip nuosprendis. Jis žiūrėjo į moterį, kuri buvo jo žmona septynerius metus, ir matė svetimą.
— Skudurą, — pakartojo jis. — Ir restorano maistą. Aišku.
Jis nuėjo į virtuvę ir pradėjo plauti indus. Gabija, patenkinta, grįžo prie televizoriaus, manydama, kad laimėjo lengvą pergalę.
Ji nepastebėjo, kaip jo žandikaulis sukandamas kaskart, kai šepetėlis braukia per tą pačią lėkštę trečią kartą. Jis nebe pyko. Jis dėliojo lėkštes į stoviklą ritmingai, lygiai, kaip skaitytų iki dešimt.
Tą naktį jis miegojo svetainėje, ant sofos, nes miegamajame tvarkytis jam neleido — "nelįsk, aš čia miegu". Ryte, kai Gabija dar snaudė, jis susėdo prie virtuvės stalo su nešiojamu kompiuteriu ir savo dokumentų aplanku, kurį atsivežė iš darbo seifo.
Butas Žirmūnuose buvo pirktas 2019 metais, dar prieš vedybas, už jo asmeninius pinigus — tėvų padovanotus ir banko paskolą, kurią jis vienas ir mokėjo. Vestuvių metu jie pasirašė vedybų sutartį pas notarę Konstitucijos prospekte — tada tai atrodė formalumas, Gabija tiesiog pasirašė, nelabai skaitydama. Bet garažas Antakalnyje, kurį jis nusipirko po vestuvių, buvo įregistruotas bendra nuosavybe — ten stovėjo jo "Škoda Octavia".
Jis paskambino savo advokatei, su kuria dirbo per kitą, darbo reikalą, ir paprašė susitikimo tą pačią dieną.
Advokatės kontora Gedimino prospekte buvo maža, su langu į kiemą ir šūsniu bylų ant palangės. Jis atsisėdo priešais stalą, nenusiimdamas švarko.
— Rodyk sutartį, — ji pasakė, nei pasisveikinusi, nei šypsodamasi, tiesiog atsklaidžiusi aplanką.
Ji skaitė ilgai, braukdama pirštu palei eilutes.
— Butas tavo, čia aišku kaip dieną. Vedybų sutartis galioja, asmeninė nuosavybė. — Ji pakėlė akis. — Su garažu kitaip. Pirktas santuokoje, tai bendras turtas, kad ir kieno vardu užregistruotas.
— Noriu, kad jis liktų man, — jis pasakė. — Ji jame niekada nebuvo. Jai tas garažas kaip mėnulis.
— Tada arba perkame jos dalį, arba parduodame ir dalijate pinigus. — Advokatė atsilenkė kėdėje. — Kiek galėtum atiduoti grynais, kad neliktų nei garaže, nei kitur jos pėdų?
Jis suskaičiavo santaupas galvoje, kelias sekundes neatsakydamas.
— Dešimt tūkstančių. Per tris mėnesius.
— Rašau, — ji pasakė ir pasiėmė tuščią lapą.
Vakare, kai jis parėjo namo, virtuvė tebebuvo tokia, kokią jis paliko ryte — švari, nes jis pats sutvarkė. Gabija sėdėjo sofoje, pavalgiusi iš naujos picos dėžės.
— Tu rimtai sugalvojai žaisti namų šeimininką? — ji paklausė, kai pamatė jį su aplanku rankoje.
— Ne žaidžiu. Atnešiau dokumentus.
Jis padėjo aplanką ant staliuko, atsisėdo priešais ir patraukė pirmąjį lapą link jos.
— Skyrybos? — ji pakėlė lapą, bet akys dar tik lakstė per pirmas eilutes, nelabai skaitydamos. — Dėl ko, dėl to, kad neišplaučiau lėkštės?
— Dėl to, kad man pasakei pasiimti skudurą ir užsisakyti maisto iš savo pinigų. Dėl to, kad tris savaites žiūrėjau, kaip tu gyveni, kai manęs nėra. Aš nebenoriu taip gyventi.
— Butas bendras! — ji pašoko nuo sofos, lapai pakibo ore ir subyrėjo ant grindų, viena pusė nukrito po stalu. — Pusę gausiu!
Ji atsiklaupė, grabaliojo po stalu paskui lapus, pirštai drebėjo, renkant juos iš po kojų.
— Ne, — jis pasakė, nepasilenkęs padėti. — Butas asmeninis, pagal vedybų sutartį, kurią tu pati pasirašei pas notarę Vasiliauskienę. Lapas antrame puslapyje, skaityk pati.
Ji susirinko lapus į glėbį, atsisėdo ant grindų, nugara atsiremusi į sofos koją, ir ėmė vartyti puslapius vienas po kito, lūpomis nebyliai judinant tekstą. Pirštai sustojo prie parašo apačioje — jos paties ranka, tos pačios raidės, ta pati diena prieš septynerius metus.
— Aš neskaičiau, — ji pasakė tyliau, nepakeldama akių nuo lapo. — Pasirašiau, nes buvo vestuvės po savaitės, visi skubėjo.
— Dabar laiko turi daug, — jis atsakė. — Skaityk kiek reikia.
Ji perskaitė antrą kartą. Trečią. Padėjo lapus ant kelių, uždengė juos delnais, tarsi tikėtųsi, kad raidės pasikeis, kai pakels rankas.
Praėjo du mėnesiai. Pirmą pervedimą jis padarė banko skyriuje Ozo gatvėje, stovėdamas eilėje su kvitu rankoje, paskyrime įrašydamas tris žodžius: kompensacija pagal sutartį. Antrą — iš namų, žiūrėdamas, kaip ekrane skaičius pervirsta iš jo sąskaitos į jos. Trečią pervedė paskutinę mėnesio dieną, prieš tai pardavęs garaže stovėjusį motociklą, nes neturėjo laiko juo rūpintis ir norėjo kuo greičiau uždaryti visą šią istoriją — pinigus pridėjo prie trečios dalies, nebeskaičiuodamas, kiek iš jo pačio, kiek iš parduoto daikto.
Garaže Antakalnyje dabar stovėjo tik jo "Škoda".
Butą Žirmūnuose jis perdarė — pakeitė spyną, naktį pats užsukdamas naujus raktus, ir vieną šeštadienį su kaimynu nunešė sofą laiptais žemyn, prie konteinerio, nes nebenorėjo matyti tos, ant kurios Gabija praleido tas tris savaites. Nupirko naują, mažesnę, kurioje vargu ar sutilptų daugiau nei vienas žmogus su lėkšte ant kelių.
Gabija išsikraustė pas savo motiną Fabijoniškėse. Paskutinį kartą, kai jie susitiko teisme dėl formalaus skyrybų patvirtinimo, koridoriuje prie langų ji paklausė, ar jis bent kiek dėl to apgailestauja.
Jis atsakė:
— Apgailestauju, kad grįžau iš komandiruotės ir pirmiausia paėmiau skudurą.
