Berniukai laikėsi tvarkytojos taip, kaip laikomasi paskutinio laivo lentos.
Ji sėdėjo ant parketo Antakalnio vilos valgomajame, su savo pilka suknele ir baltu prijuoste, veidą paslėpusi delnuose, o abu vaikai, dešimtmetis Lukas ir septynmetis Tomas, kabinosi į jos pečius pižamomis, iš po kurių kyšojo ploni vaikiški keliai.
Dainius sustojo tarpduryje.
Jo kostiumas po verslo vakarienės dar buvo tvarkingas, bet žandikaulis buvo sukąstas tiek, kad net kalbėti sunku.
– Kodėl mano vaikai jus vadina mama?
Moteris pakėlė galvą – akys paburkusios, raudonos. Vienas skruostas, kaktos pusė ir smakro linija buvo padengti blizgančia, lygia odos randine faktūra – pasekmė, su kuria niekas nesusitaiko per vieną žvilgsnį.
Dar nespėjus jai atsakyti, prie Dainiaus prišoko žydraplaukė moteris smaragdine suknele – Ieva, jo sužadėtinė, kurios žiedas ant piršto blizgėjo ryškiau nei sietynas virš stalo.
– Dainiau, prašau, – metė ji greitai. – Ji vaikams priplepėjo nesąmonių. Ji – tik tarnautoja.
Vyresnysis berniukas atsigręžė, balsas drebėjo nuo verksmo.
– Ne! Ji dainuoja tą pačią dainą kaip mama!
Dainius sustingo.
Mažasis nusivalė nosį rankove ir pridūrė:
– Tą, kurią mama dainavo, kai mes bijojome.
Moteris prisidengė burną delnu, kuriuo prieš akimirką glostė Tomo galvą, ir pirštai jai sudrebėjo.
– Neturėjau ateiti į šį namą, – ištarė ji. – Aš tik norėjau…
Dainiaus žandikaulis atsileido.
Jo akys nukrypo į jos drebančias rankas.
Ant riešo – mažytis randas.
Toks pat, kokį jo žmona Gabrielė turėjo nuo tos nakties, kai užsidegė jų vasarnamis Trakuose.
Ieva sugriebė jo rankovę stipriau.
– Neklausyk jos.
Bet Dainius jau žiūrėjo į moterį taip, kaip žmogus žiūri, kai kambarys aplink jį išnyksta.
– Užbaik dainą.
Moteris purtė galvą, akys sudrėko.
– Prašau, neverskite manęs.
Dainius žengė arčiau, veidas balo.
– Užbaik.
Moteris pažvelgė į berniukus, tada uždainavo paskutinę eilutę sudaužytu šnibždesiu. Balsas buvo žemesnis, sausesnis, negu Dainius prisiminė – kaip žmogaus, kuriam gerklę kažkada degino dūmai.
Dainius nustojo kvėpuoti.
Tą lopšinę pasaulyje mokėjo viena vienintelė moteris.
Jo žmona.
Ta, kurią jis palaidojo prieš trejus metus Antakalnio kapinėse.
Jis atsitraukė prie sienos, ranka ieškodama atramos.
– Tu negyva, – sukuždėjo jis. – Aš mačiau karstą. Aš mačiau, kaip jį nuleidžia.
Moteris – ją vadino Rūta, taip buvo užrašyta darbo sutartyje, kurią jis pats pasirašė prieš pusmetį – pakėlė galvą.
– Karste nebuvo manęs, Dainiau.
Ji nutilo, pirštais braukdama per prijuostės kraštą, kaip braukia žmogus, norėdamas įsitikinti, ar daiktas tikrai jo rankose.
– Kauno klinikos. Nudegimų skyrius. Trys savaitės komos. Kai atmerkiau akis, veidas buvo nuo kaktos iki smakro sutvarstytas, o savo vardo aš nebežinojau.
– Ir pusmetį tylėjai, – pasakė jis. – Jei prisiminei namą, vaikus, mane – kodėl tiesiog neatėjai?
Gabrielė pažvelgė į savo delnus, kuriais prieš minutę glostė Tomo plaukus.
– Pirmas, kurį prisiminiau, buvo ne tu. Buvo Lukas, mažas, kriokiantis per telefoną, kai paskambinau, pasiteiraudama, ar namui reikia tvarkytojos. Tą naktį nemiegojau – sėdėjau prie virtuvės stalo savo nuomojamame kambary ir klausiausi, kaip jis kvėpuoja ragelyje, kol linija nutrūko. Tris dienas nedrįsau skambinti antrą kartą.
Ji vėl sustojo, žandikauliu krusteldama, kaip žmogus, kuriam sunku suvaldyti balsą.
– Tada – vieną vakarą, po pamokų padėjus pamokų ruošą Tomui per Skype pamoką, kurią jūsų auklė paskelbė viešai – aš pamačiau tavo veidą fone, ir tu juokeisi su kažkuo telefone. Nežinojau, ar tu juokiesi, nes jau pamiršai, ar nes niekada nieko nebuvau tau. Tą vakarą apsipirkau anketos formą ir tris mėnesius ją laikiau nepildytą stalčiuje, prie buto durų, kur mano kaimynė dėjo laiškus.
– O kodėl pildyti pradėjai?
– Nes vieną šeštadienį, Antakalnio turguje, pamačiau Luką su auklėtoja prie obuolių stalo. Jis buvo paaugęs per visą galvą. Aš pasislėpiau už prekystalio su kopūstais ir stovėjau tol, kol jie nuėjo. Namo grįžau be maisto, ranka vis dar laikiau tuščią maišelį. Tą naktį užpildžiau anketą.
Ieva atšoko žingsnį atgal.
– Tai melas. Tu ją pasamdei per agentūrą. Aš pati tikrinau anketą.
– Tu tikrinai anketą, kurią parašiau aš, – atsakė Gabrielė, dabar jau tiesiai žiūrėdama į Ievą. – Nes neturėjau ką kito parašyti.
Dainius vis dar laikėsi sienos.
– O paskui? Šeši mėnesiai čia, tarp mūsų, prie mūsų stalo – ir tylėjai?
– Pirmą savaitę maniau, kad klystu. Kad tiesiog randuotam veidui reikia tikėti, jog jis kažkam priklausė. Antrą savaitę išgirdau tave sakant Ievai, kad vestuvės – per tris savaites. Tada nutariau: jei ateisiu dabar, su šituo veidu, – ji pirštu brūkštelėjo per randą skruoste, – vaikai pamatys moterį, kuri pasirodo iš nebūties ir griauna viską, kas jiems jau tapo nauja tvarka. Norėjau pirma pati patikrinti, ar jie mane bijo, ar ne.
– Ir?
– Praėjusį trečiadienį Tomas užmigo ant mano kelių, kai Luką ištiko priepuolis dėl matematikos kontrolinio. Jis sumurmėjo "mama" per miegą. Tą vakarą supratau, kad jei dar savaitę tylėsiu, meluosiu ne tau. Meluosiu jiems.
Dainius apsisuko į Ievą.
– Tu žinojai?
Ieva nutilo per ilgai.
– Įtariau. Kai ji atsirado be rekomendacijų, vien su pažyma iš Kauno klinikų ir randu ant riešo.
Ji nuplėšė žiedą nuo piršto ir padėjo jį ant stalo – žiedas apsivertė kelis kartus, nuriedėjo prie salotinio ir sustojo. Ieva pasuko prie durų, prieškambaryje liko jos švarkas ant kabliuko, kurio ji net nepaėmė.
Durys užsidarė. Kambaryje liko tik plokštelių lentynos dulkės ore, švysčiojančios lempos šviesoje.
Dainius liko stovėti tarpduryje, žiūrėdamas į moterį, vaikus ir plokštelę lentynoje, kurios jis nebuvo paleidęs trejus metus. Berniukai jau nebeverkė – jie tiesiog kabinosi į Gabrielę abipus, kaip kabinasi į ką tik atrastą atramą.
Vėliau tą naktį, kai vaikai jau miegojo, Dainius atsisėdo prieangyje prie senos komodos ir ilgai žiūrėjo į užrakintą stalčių, kuriame mėtėsi senos sąskaitos. Jis ištraukė aplanką, kurį buvo pamiršęs nuo laidotuvių dienos – santuokos liudijimą, mirties aktą ir laidotuvių namų sąskaitą.
Mirties akte, prie DNT patvirtinimo eilutės, stovėjo vienas žodis: „preliminarus“. Numeris šalia jo nesutapo su morge gauta forma. Datos apačioje buvo prirašyta ranka: „patvirtinti po galutinės ekspertizės“ – ir ranka parašyta pastaba liko be jokio tolesnio įrašo, be antspaudo, be nieko.
– Tą mėnesį buvo trys avarijos tame pačiame Vievio kelio ruože, – pasakė jis tyliai, nors kambaryje nebuvo nė vieno, kas galėtų atsakyti. – Morgas buvo perpildytas. Mums tiesiog atidavė karstą, pasakė "preliminarus patvirtinimas ateityje", ir aš buvau tiek sutriuškintas, kad pasirašiau, kur parodė. Niekas vėliau nepaskambino. Mes niekada nepaskambinome.
Jis uždarė aplanką, nuėjo prie miegamojo durų, kur Gabrielė sėdėjo ant lovos krašto, vis dar su ta pačia pilka suknele, ir padėjo dokumentus jai į glėbį.
– Rytoj nueisime į metrikaciją kartu, – pasakė jis. – Nebe tu viena.
Praėjus dviem savaitėms Vilniaus genetinės ekspertizės centro laiškas atkeliavo paprastu baltu voku su mėlynu antspaudu. Dainius atplėšė jį prie pašto dėžutės, nelaukdamas lifto, ir perskaitė stovint laiptinėje: moteris, kuri pusmetį šveitė jų namo grindis už 650 eurų per mėnesį, buvo Gabrielė Vilkaitė-Rimkienė, teisėta žmona, kurios kūnas prieš trejus metus per klaidą buvo sumaišytas su kitos aukos kūnu per avariją Vievio kelyje.
Notaras, tvirtinęs anuliuotą mirties aktą, pavadino tai „retu, bet ne precedento neturinčiu atveju“ – kūnų sumaišymu stambioje avarijoje, kai greitosios paimti DNR pavyzdžiai buvo sudėti klaidingai, o galutinis patikrinimas liko neatliktas, nes niekas jo nepareikalavo.
Gabrielė tą dieną paskutinį kartą apsivilko pilką suknelę ir baltą prijuostę, sulankstė jas ir padėjo į apatinį spintos stalčių – ne išmetė, tiesiog padėjo, kaip padeda daiktą, kuris kažkada buvo reikalingas.
Tą vakarą, kai dokumentai jau gulėjo ant stalo, švarūs ir sutvarkyti jos tikru vardu, Dainius paėmė nuo lentynos seną lopšinės plokštelę, kurią Gabrielė dainavo sūnums kiekvieną vakarą prieš miegą, ir pirmą kartą per trejus metus paleido ją garsiai – kad girdėtų visi trys kambariai.
