Rugsėjo vakarą Vilniaus Grand Hotel salone kristalo sietynai žėrėjo taip, kad net mėlynė per visą petį atrodė lyg papudruota blizgučiais. Ingrida Žemaitė dėvėjo žalią šilko suknelę, kurią jai padovanojo Mantas Vilkas — jos sužadėtinis, vieno didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto fondų savininkas. Po suknele slėpėsi tai, ko niekas salone nematė: kraujosruva ant šonkaulių, savaitę senas randas ant riešo ir šviežia mėlynė žemiau juostos, kur Manto pirštai įspaudė žymę vos prieš dvi valandas, kai ji „pernelyg ilgai" šnekučiavosi su padavėju.
Mantas pristatė ją svečiams kaip „savo būsimą žmoną", šypsodamasis fotografams. Jo ranka ant jos nugaros buvo šilta ir, atrodė, švelni. Iš tikrųjų ji buvo grėsmė, suspausta į penkis pirštus.
— Šypsokis, — pasakė jis jai į ausį, ir ji šypsojosi. Taip jie gyveno pastaruosius dvejus metus: meilė, apsirengusi kontrolės drabužiais.
Tada ji pajuto žvilgsnį. Kampe, prie didžiulio lango su vaizdu į Gedimino prospektą, stovėjo vyras tamsiu kostiumu. Juodi plaukai, pilkos akys, kurios nežiūrėjo — tyrė. Už jo, nejudėdami kaip baldai, stovėjo du vyrai su ausinukais. Jis laikė taurę mineralinio vandens ir nė kiek nebuvo panašus į kažką pavojingo. Bet kai jo žvilgsnis sustojo ant Ingridos, ji pajuto ne žavesį — ji pajuto, kad jis žino.
Ji pirma nuleido akis. Mantas tai pastebėjo akimirksniu.
— Kas tas tipas? — paklausė jis, balsas ramus, pirštai jau giliau įsmigę į jos juosmenį.
— Nepažįstu, — atsakė ji.
Mantas pažvelgė per salę ir sustingo. Veidas pabalo per sekundę.
— Tai Rolandas Bartkus, — pasakė jis tyliai, ir balsas jam pirmą kartą per visą vakarą nuslydo žemyn, tarsi gerklėje pritrūktų oro.
Ingridai tas vardas nereiškė nieko. Manto reakcija reiškė viską. Jis staiga panoro gryno oro, o Ingrida žinojo, ką tai reiškia: terasa, nei kamerų, nei liudytojų, nei kelio atgal.
Jis vedė ją link šoninių durų, šypsodamasis nepažįstamiesiems ir šnypšdamas jai vienai:
— Jei dar kartą pažiūrėsi į svetimą vyrą tokiu žvilgsniu…
Ji ėjo, nes priešintis viešumoje reiškė dešimteriopai blogiau namuose. Jie buvo per žingsnį nuo durų, kai ramus balsas sustabdė juos vietoje.
— Ponia Žemaitė.
Mantas sustingo pirmas. Ingrida atsisuko. Rolandas Bartkus stovėjo arčiau, nei ji spėjo pagalvoti, kad žmogus gali stovėti ir vis dėlto neliesti.
Mantas bandė nusišypsoti ir ištarė kažką apie „mano sužadėtinę", bet Rolandas jo net neišklausė iki galo.
— Ne, — pasakė jis vienu žodžiu, ir tas žodis svėrė daugiau nei visa Manto kalba.
Pokalbiai aplink pradėjo retėti. Vilniaus verslo elitas — bankininkai, politikai, vienas Seimo narys su žmona — pastebėjo, kaip Rolandas Bartkus, apie kurį sklido gandai, jog jis valdo pusę miesto logistikos rinkos ir dar daugiau to, kas nematoma, žengia link Manto Vilko sužadėtinės neskubėdamas ir nesidrovėdamas.
Mantas pabandė nusijuokti, pasakė kažką apie „gražiausią moterį šiame kambaryje, mano nuotaką", bet Rolandas žiūrėjo tiesiai į jo ranką, kuri vėl suspaudė Ingridos juosmenį taip stipriai, kad ji sukando lūpą.
Rolando veidas pasikeitė. Ne pyktis. Kažkas kitaip — šaltas, apgalvotas supratimas.
— Tikrai gražuolė, — tarė jis.
— Taip, — atsakė Mantas, bet jo balsas jau buvo pradėjęs drebėti.
Tą sekundę Ingrida pajuto, kad Mantas salėje jau nebe pavojingiausias žmogus.
Rolandas pakėlė ranką ir prisiglaudė delnu prie jos veido. Salė sustingo. Niekas nespėjo nei įkvėpti, nei pasitraukti — jis pasilenkė ir pabučiavo ją, prie trijų šimtų svečių, prie fotografų, prie viso Vilniaus padorumo. Salė sudejavo vienu balsu, kaip sudūžtantis stiklas.
Kai jis atsitraukė, lūpos prisiglaudė prie jos ausies, ir jis pasakė vienintelį sakinį:
— Tegul pamato, ką prarado.
Rolandas žengė žingsnį atgal, ramus kaip prieš minutę. Mantas stovėjo balts nuo pykčio, o jo du apsaugininkai, stovėję prie bufeto, instinktyviai ištiesė rankas prie švarkų.
Tuo metu, kai Rolando sargybiniai žengė tarp jo ir Manto apsaugos, pati Ingrida pajuto kažką, ko nebuvo jautusi jau dvejus metus. Galva, kuri dvejus metus skaičiavo kiekvieną žodį prieš jį pasakydama, dabar buvo tuščia, lyg kažkas joje atsuktų garsą iki nulio.
— Eime, — pasakė Rolandas jai, nežiūrėdamas į Mantą, lyg jo čia iš viso nebūtų.
— Ji su manimi, — ištarė Mantas pro sukąstus dantis, žengdamas žingsnį.
Vienas iš Rolando vyrų, aukštas, pilka barzda, tiesiog uždėjo ranką ant Manto krūtinės — ne smūgis, tik siena.
— Ponas Vilkas, — tarė Rolandas, galiausiai pasižiūrėjęs į jį tiesiai, — jūsų fondas skolingas „Baltijos Logistikai" du milijonus trys šimtai tūkstančių eurų už sandėlių nuomą Panevėžyje. Mano advokatai jau tris mėnesius bando susisiekti su jumis. Jūs nekėlėte ragelio. Dabar kelsite.
Visa salė tai girdėjo. Bankininkai, kuriems Mantas skolinosi, politikas, kurį jis globojo rinkimų metu, žurnalistė iš verslo žurnalo, stovėjusi per tris žingsnius su diktofonu kišenėje. Manto veidas, kuris vos minutę prieš tai buvo baltas nuo pykčio, dabar tapo pilkas.
— Tai privatus reikalas, — pasakė jis tyliai.
— Buvo privatus, — atsakė Rolandas. — Dabar jis vieša jūsų problema, kaip ir ji buvo jūsų privati problema, — jis žvilgtelėjo į Ingridos riešą, kur švietėsi randas, kurio suknelės rankogalis nepilnai paslėpė. — Dabar ji mano rūpestis.
Ingrida nežinojo, kas labiau glumino — tai, kad nepažįstamas vyras viešai paskelbė ją savo nuosavybe, ar tai, kad pirmą kartą per dvejus metus tai skambėjo kaip gelbėjimasis, ne kaip grėsmė.
Ji neturėjo laiko su tuo susitaikyti. Rolandas paėmė jos elegantinę rankinę nuo jos pirštų, atidarė, išėmė telefoną ir padavė vienam iš savo žmonių.
— Patikrinkite, ar jos paso ir dokumentų kopijos saugomos pas ką nors patikimą, — pasakė jis. Tada atsisuko į Ingridą tiesiai: — Ar norite eiti su juo namo šį vakarą?
Klausimas buvo paprastas ir pirmą kartą per dvejus metus adresuotas vien jai.
— Ne, — pasakė ji. Balsas buvo tylus, bet tvirtas kaip niekada.
Rolandas linktelėjo, kaip žmogus, kuris tiesiog gavo patvirtinimą tam, ką jau žinojo.
— Mano vairuotojas nuveš jus, kur pasakysite, — pridėjo jis. — Ne į mano namus. Į saugų butą, jei norite, arba pas seserį, arba į viešbutį, kur mokėsiu sąskaitą ir niekada nesužinosite, iš kur ji apmokėta. Rytoj paskambinsiu advokatei, kurią pažįstu — ji dirba su tokiais atvejais, ne su mano reikalais. Tuo mano dalis ir baigiasi.
Ingrida pažvelgė į jį, nelabai tikėdama, kad vyras, kuris prieš minutę ją pabučiavo prie trijų šimtų žmonių, dabar kalba kaip žmogus, pildantis formą.
— O jei paklaus, kodėl tai darai? — paklausė ji.
— Sakysiu, kad grąžinu skolą, — atsakė jis. — Prieš dešimt metų mano sesuo buvo tokiose pat suknelėse, su tokiais pat randais. Niekas jos nepabučiavo viešai. Ji mirė namuose, kol aš dar tvarkiau sandėlių sutartis Klaipėdoje.
Jis daugiau nieko nepridėjo. Vairuotojas, pilka barzda vyras, atidarė automobilio duris, ir Ingrida įlipo, nežinodama, ar bijoti labiau to, iš kurio ją vežė, ar to, į kurį vežė.
Praėjo šešios savaitės. Ingrida nenuėjo pas Rolandą Bartkų gyventi, kaip tą vakarą spėjo vienas žurnalistas, rašantis skandalų skiltį. Ji išsinuomojo mažą butą Žvėryne — advokatė Vaida Girnienė, su kuria ją sujungė tas pats vairuotojas pilka barzda, atvežė sutartį pasirašyti virtuvėje, nes Ingrida tris dienas nedrįso išeiti iš namų. Pažymą apie septynis sumušimus per pastaruosius aštuoniolika mėnesių ji atsiėmė Santaros klinikose pati, laikydama rankoje, kol gydytoja klausė, ar reikia palydos iki stotelės.
Mantas skambino. Pirmą naktį — penkis kartus iki antros valandos. Ji žiūrėjo į ekraną, padėjusi telefoną ant stalo tarp nebaigtos arbatos puodelio ir pažymos kopijos, ir neatsiliepė nė karto. Antrą savaitę skambučiai pasidarė retesni, bet piktesni — balso žinutėse jis vadino ją „nedėkinga", tada „atsiprašau, grįžk", tada vėl tyla iki kito priepuolio.
Paskutinį kartą jie susitiko advokatų kontoroje Konstitucijos prospekte spalio pradžioje. Kambarys kvepėjo šviežiu kavos puodu ir popieriumi, ventiliatorius ant palangės purtė žaliuzę. Mantas sėdėjo kitapus stalo, švarkas nusagstytas visais sagučiais, bet kaklaraištis — pirmą kartą, kiek ji jį pažino — pakrypęs į šoną, kaip po ilgos nemigos nakties.
— Galėtum tiesiog pasilikti žiedą, — pasakė jis, braukydamas pirštu stalo kraštą pirmyn ir atgal. — Grąžink butą ir eikime savais keliais be triukšmo.
Ingrida padėjo priešais segtuvą, kurį buvo nešiojusi dvi savaites tarp kelio į advokatę ir namo, viršelis jau nutrintas nuo rankinės krašto. Raktai nuo seno buto skimbčiojo kišenėje, jai nervinant, kol kalbėjo.
— Butą parduodu, — pasakė ji. — Pinigus pasilaikau. Žiedą — taip pat.
— Vaida sakė, kad su banko sąskaita bus sudėtinga, — numykė Mantas, lyg patikrinant, kiek ji žino.
— Jau nesudėtinga, — atsakė ji ir atidarė segtuvą, parodydama vieną lapą po kito: medicininę pažymą, policijos protokolo kopiją iš praėjusio balandžio, kai kaimynė iškvietė patrulius, banko išrašą, rodantį, kad per pastaruosius dvejus metus iš sąskaitos, kurią jis pats atidarė jos vardu „saugumo dėlei", dingo devyniasdešimt septyni tūkstančiai eurų.
Mantas vartė lapus pirštais, kurie dabar šiek tiek drebėjo, bet nė sykio nepakėlė akių nuo stalo.
— Teismas sąskaitą blokavo vakar, — pasakė ji. — Fondo operacijoms reikės kitos.
— Tai tu…
— Ne „aš". Teismas, — pataisė ji. — Aš tik paskambinau ir pasakiau, kad medžiagos jau užtektinai.
Jis atsilošė kėdėje, žiūrėdamas pro langą į lietų, kuris pradėjo barbenti į stiklą, ir ilgai nieko nesakė. Kai pagaliau pažiūrėjo į ją, jo akyse nebuvo nei grėsmės, nei atgailos — tik žmogaus, kuris supranta, kad prarado ne tik moterį, žvilgsnis.
— Rolandas tau liepė taip pasielgti? — paklausė jis beveik tyliai.
— Rolandas man pasakė vieną sakinį prie trijų šimtų žmonių ir daugiau niekada nerašė nei neskambino, — atsakė Ingrida, uždarydama segtuvą. — Tu man davei dvejus metus mokytis, kad daugiau nereikėtų nei vieno tokio sakinio klausyti iš kieno nors kito.
Ji pakilo, pasiėmė segtuvą ir raktus, kurie dabar skambėjo kitaip — ne kaip svoris, o kaip paprastas metalas kišenėje. Lietus už lango tebelijo, kai ji išėjo iš kontoros, nei pažvelgusi atgal, nei mėginusi atsiminti, kokiu veidu Mantas liko sėdėti prie stalo.
