„Kas čia per nauja tvarka?! Mano marti nusprendė pati išrinkti vardą mano anūkui! O kaip mūsų šeimos tradicija? Juk vardą visada rinkdavo vyro motina!“
Kai sūnus Darius pasakė, kad su žmona jau išrinko vardą būsimam kūdikiui, netekau žado.
„O manęs net neketinote paklausti?“ – pasipiktinau.
Darius nustebęs pažvelgė į mane.
„Mama, juk tai mūsų vaikas.“
„Ir kas? Tavo vardą išrinko mano anyta. Tavo tėvo vardą – jo močiutė. Taip mūsų šeimoje buvo visada! Dabar mano eilė!“
Sūnus sunkiai atsiduso.
„Mama, Rūta nori, kad mūsų dukrytė būtų vardu Emilija. Ir man šis vardas patinka.“
„Emilija?! O aš jau seniai nusprendžiau, kad ji bus Ona, tavo prosenelės garbei!“
Tą vakarą išėjau įskaudinta.
Man atrodė, kad marti ne tik nepaiso tradicijų, bet ir nenori pripažinti mano vietos šeimoje.
Po kelių dienų nusprendžiau su ja rimtai pasikalbėti.
Tačiau Rūta, išklausiusi mano argumentus, tyliai paklausė:
„Mama, o jūs pati norėjote, kad Dariaus vardą išrinktų jūsų anyta?“
Sustingau.
Nes staiga prisiminiau vieną seną istoriją, apie kurią niekam nepasakojau daugiau kaip trisdešimt metų.
Prisiminiau vardą, kurį pati buvau išrinkusi savo sūnui.
Ir tai, ką tą dieną man pasakė anyta…
O kaip manote jūs? Ar marti privalo laikytis šeimos tradicijos, ar vaiko vardą turi teisę rinkti tik jo tėvai? ❤️
