Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, tarp Gedimino prospekto šurmulio ir tylių kiemelių, stovėjo nedidelis, bet žinomas brangenybių butikas „Aurelija". Stiklinės vitrinos spindėjo nuo auksinių grandinėlių ir deimantų žiedų, o patalpoje tvyrojo tas specifinis prabangos kvapas — odos, parfumo ir šalto metalo.
Ketvirtadienio popietę, lapkričio pabaigoje, pusę penkių, kai lauke jau buvo tamsu, į butiką įžengė Rasa Vaitkutė. Trisdešimt septynerių, buvusi buhalterė iš Panevėžio, dabar — bendrovės „Baltic Gems Invest" direktorė Vilniuje. Ji atvyko pati, nors turėjo tris pavaduotojus, kurie galėjo tai padaryti už ją — pasiimti sutaisytą žiedą su mažu safyru, kuris prieš mėnesį nukrito nuo auksinio apvado. Žiedas buvo močiutės, dar iš Panevėžio laikų, ir Rasa nenorėjo, kad jį vežtų kurjeris kažkur dėžutėje tarp sąskaitų.
Ji stovėjo prie kasos, laikydama kvitą su numeriu 0417, kai pardavėja Giedrė dingo užkulisiuose ieškoti dėžutės, ir tada atsivėrė pagrindinės durys.
Kristina Šimkutė mokėsi su Rasa vienoje mokykloje, dviem klasėm aukščiau. Dabar — ištekėjusi už nekilnojamojo turto plėtotojo, gyvenanti name su vaizdu į Neries krantinę. Vilkėjo vyno spalvos suknelę su smulkiais auksiniais siuvinėjimais, prie jos stovėjo vyras juodu kostiumu.
Kristina pastebėjo Rasą ir jos lūpos išsitiesė į šypseną, kuri nieko gero nežadėjo.
— Žiūrėk, kas čia. — Ji priėjo, apžvelgdama Rasos paprastą baltą palaidinę nuo galvos iki kojų. — Negalvojau, kad čia tokie kaip tu užeina. Čia ne „Maxima", mergyt.
Vyras šalia jos sumišo.
— Tu ją pažįsti?
— Deja. — Kristina nusikvatojo, timptelėjusi jį artyn už rankovės. — Mokėmės vienoje mokykloje. Skolinosi iš visų po penkis litus pietums, atmintinai. Spėju, per penkiolika metų daug kas nepasikeitė.
Rasa perstūmė kvitą ant prekystalio kitu kampu, tvarkingai, kaip žmogus, kuris nenori, kad popierius susiglamžytų, ir pažvelgė į Kristiną — be jokios išraiškos, kurią būtų verta aptarti.
Žingsniai iš užkulisių nutraukė sceną. Išėjo salono vadovas Mantas Rimkevičius, vyras apie penkiasdešimt, švarku, su veidu, kuriuo kalbama tik su svarbiais klientais. Jis praėjo pro Kristiną, nė nepažiūrėjęs į jos pusę, ir sustojo prieš Rasą, pasilenkdamas.
— Ponia Vaitkutė, atsiprašau, kad vėluojame su dėžute. Jūsų žiedas paruoštas — remontas kainavo šimtą dvidešimt eurų, naujas safyro įtvaras ir poliravimas. Ir, jei turite laiko, norėtume parodyti atskirame kambaryje naująją privačią kolekciją, kol niekas kitas jos nematė.
Kristinos veidas sustingo pusiaukelėje tarp šypsenos ir grimasos.
— Palaukit. — Jos balsas trūko per vidurį žodžio. — Kokia privati kolekcija? Kodėl jai?
Mantas pažvelgė į ją taip, kaip žiūri žmogus, kuriam nereikia nieko aiškinti, nes ne jo reikalas aiškinti.
— Ponia Vaitkutė yra bendrovės, kuri šį rudenį nupirko trisdešimt procentų šito butiko akcijų, direktorė. — Jis trumpai pridūrė: — Atleiskite, jei tai netikėta informacija.
Rasa paėmė kvitą nuo prekystalio ir susuko jį į ritinėlį tarp pirštų.
— Nieko tokio, Mantai. Žmonės dažnai nežino, su kuo kalba.
Kristina suspaudė rankinės dirželį tiek, kad odos apvadas įsispaudė į delną. Žingtelėjo atgal, pusę žingsnio, pačiupusi vyro ranką — tas ranką atitraukė ir žiūrėjo į grindų plyteles, lyginęs jas protarpiais su savo batų galais.
Rasa pakvietė Mantą rodyti kolekciją, bet prie durų sustojo ir atsisuko.
— Kristina. Atmeni, kaip tavo tėvas norėjo pirkti mūsų namą Panevėžyje, Dariaus ir Girėno gatvėje, bet pritrūko dvylikos tūkstančių litų, o mano mama atsisakė duoti nuolaidą? Tu man tada tai priminei kiekvieną dieną per tris mėnesius. Per pertraukas, prie spintelių, net per muzikos pamoką.
Kristina nieko neatsakė. Ji žiūrėjo į savo rankinę, kurią dar vis spaudė, kaip į vienintelį daiktą kambaryje, kuris jai priklausė.
Rasa daugiau nieko nepasakė. Ji pasuko link kambario, kur ant stalo jau buvo paklota aksominė servetė su naujosios kolekcijos papuošalais, ir durys už jos ir Manto užsivėrė su sausu spragtelėjimu.
Kristina pasiliko stovėti prie kasos. Giedrė, grįžusi iš užkulisių su visai kitu klientu, paklausė, ar ponia norėtų pasižiūrėti ką nors iš vitrinos.
— Ne, — atsakė Kristina. — Mes jau eime.
Vyras pajudėjo link durų. Kristina dar kelias sekundes stovėjo prie prekystalio, žiūrėdama į tą pačią vietą, kur gulėjo kvitas, tada nusekė paskui vyrą, tempdama rankinę per plecienos kraštą, kol toji vos neišslydo iš rankos.
