Trisdešimt tūkstančių eurų skolos ir vienas voko kraštas — tiek prireikė, kad Lina Vaitkutė supratų, kas iš tikrųjų sėdi pirmoje klasėje jos reiso.
Ji dirbo stiuardese devynerius metus. Pažino kiekvieną vyro — Mariaus — veido išraišką: nuovargio grimasą, kai jis nenorėjo klausimų, kaltą šypsnį po brangios dovanos. Bet veido, kurį pamatė prie durų, niekada anksčiau nebuvo mačiusi.
Grynas siaubas.
Tą penktadienio rytą Marius išsiuntė žinutę: "Susitikimas Milane, grįžtu antradienį." Lina stovėjo prie 742 reiso durų uniforma, šypsodamasi taip, kaip moko šypsotis per turbulenciją ir baimę. "Sveiki atvykę į lėktuvą."
Marius sustojo taip staigiai, kad vyras už jo vos nenugriuvo su lagaminu.
Jo petį laikė moteris kreminės šilko suknelės, auskarais su cirkoniais ir šviesiais plaukais, krentančiais per pečius — Agnė Šimkutė, Mariaus verslo partnerė, apie kurią Lina buvo girdėjusi tik praeinant. Agnė pažvelgė į Mariaus ir Linos veidus. Supratimas akyse sužibo akimirksniu. Bet baimės, kitaip nei Mariui, joje užtruko neilgai.
— Atsiprašau, — pasakė ji. — Ar galėsime gauti šampano, kai atsisėsime?
Lina nusišypsojo.
— Žinoma, ponia. Jūsų vietos 2A ir 2B. Prašau šia puse.
Ponia. Šis vienas mandagus žodis Mariui sukrėtė labiau nei antausis.
Už jų stovėjo keleiviai, vaikas kaprizavo, kažkieno lagamino ratukas girgžtelėjo ant tiltelio. Taip Marius padarė vienintelį dalyką, kurį galėjo — praėjo pro žmoną, laikomas meilužės už parankės.
Lina stebėjo, kaip jie susėda pirmoje klasėje. Agnė pasilenkė ir kažką pašnibždėjo jam į ausį, šypsodamasi — nežinodama, kad jos atspindį Lina matė tamsiame virtuvėlės skydelyje. Vėliau Marius pasakys, kokie buvo tie žodžiai: "Ji tikriausiai žinojo. Jai turėtų būti gėda."
Tai buvo pirma Agnės klaida — manyti, kad Linai gėda.
Antra klaida — tikėjimas, kad Lina sužinojo apie romaną tą akimirką, kai jie įžengė į lėktuvą.
Ji sužinojo praėjusį antradienį, keturias dienas prieš skrydį. Vilniaus bute, uždaro Mariaus kabineto durų gilumoje, Lina rado lagaminą, kurio nebuvo matiusi nė vieną kartą. Marius sakė, kad skrenda su vienu nešiojamu krepšiu — nei marškinių, nei kremų. Lagamine buvo lininiai marškiniai, brangus kvepalų buteliukas, naujos sąsagos ir drabužiai, kurių nė vienas vyras nesidėtų į darbo kelionę.
Lina nesipyko. Neverkė. Tą pačią dieną ji nuėjo į skrydžių bazės kompiuterį, kuriuo dirbo, ir nukopijavo užsakymo įrašus iš bendros rezervacijų sistemos — dvi pirmos klasės vietos, Mariaus ir Agnės vardai, apmokėta įmonės kortele. Ji išsaugojo ir kortelės sąskaitos duomenis, kuriuos Marius kartais pamiršo uždaryti jų bendrame debesyje. Tą pat vakarą ji nusiuntė laišką Mariaus verslo bendrasavininkiui Audriui su visais kelionės, kortelės ir užsakymo pastabos duomenimis. Tada ji įdėjo į lagaminą mėlyną kaklaraištį, kurį Marius mėgo labiausiai, ir uždarė lagaminą lygiai taip, kaip radusi.
Atsakymas iš Audriaus atėjo sekmadienį, dieną prieš skrydį — pasiuntinys atnešė jį į Linos darbo bazę, kaip ji ir paprašė laiške, kad nereikėtų rizikuoti bendru paštu namuose. Lina užklijavo voką iš naujo ir pasidėjo į uniformos kišenę. Ji nešiojosi jį dvi dienas, iki šio reiso.
Dabar, trisdešimt tūkstančių pėdų virš Baltijos ir pusės Europos, ji nešė du šampano taures į vietas 2A ir 2B. Agnė pakėlė savo tuoj pat.
— Į Paryžių, — pasakė ji.
Marius neturėjo jėgų pakelti savosios.
Lina padėjo jo taurę ir pasilenkė taip, kad vien jis išgirdo:
— Įdėjau mėlyną kaklaraištį.
Veidas Mariui nubalo. Lina nuėjo tolyn. Tą akimirką jis suprato — žmona nesuklupo prie tiesos. Ji jau kelias dienas stovėjo jos viduje.
Po pusvalandžio Agnė užsidėjo šilko miego kaukę ir užmerkė akis. Marius žiūrėjo tiesiai priešais save.
Lina sustojo šalia.
— Pone Vaitkau, — pasakė ji garsiai, kad liktų profesionalu, — galėčiau su jumis pasikalbėti prie virtuvėlės?
Jis nuėjo iškart. Užuolaida vos užsitraukė, kai jis sušnibžde:
— Lina, aš galiu paaiškinti.
Ji pažvelgė į vyrą, su kuriuo pragyveno devynerius metus.
— Visada galėjai, — pasakė ji. — Tai buvo tavo talentas.
Jo lūpos susičiaupė.
— Aš buvau pasiruošęs pasakyti.
— Ne. Tu buvai pasiruošęs grįžti iš Paryžiaus ir leisti man išskalbti viešbučio kvapą iš marškinių.
Jis sumažino balsą:
— Prašau. Ne čia.
Lina vos nenusijuokė. Ne čia. Jis atsivedė kitą moterį į jos lėktuvą, į jos darbo vietą, prieš jos kolegas ir keleivius. Bet dabar prireikė privatumo.
Ji išsitraukė iš uniformos kišenės sulenktą lapą su oro linijos logotipu — užsakymo patvirtinimą, kurį pati nukopijavo iš sistemos. Dvi pirmos klasės vietos. Marius Vaitkus. Agnė Šimkutė. Apmokėta Mariaus įmonės kortele. Užsakymo pastaboje: "Jubiliejinė kelionė. Padarykite ją neįveikiamą."
Marius dukart perskaitė.
— Aš to nerašiau.
— Žinau, — atsakė Lina. — Užsakymą tvarkė Agnė — matau tai iš sistemos žurnalo. Jos prisijungimo vardas prie šios rezervacijos.
Ji pažvelgė į Agnę virš Mariaus pečio.
— Tu norėjai, kad tai būtų neįveikiama kelionė tau, ne jam. Įmonės pinigai, jo vardas ant kortelės, tavo žodžiai pastaboje. Gudriai sugalvota.
Užuolaida pasislinko už jo. Stovėjo Agnė, miego kaukę pastumusi ant kaktos. Pirmą kartą nuo įlipimo jos pasitikėjimas sudrebėjo.
Lina pažvelgė į Marių.
— Paklausk jos, kodėl ji pasirinko šitą reisą.
Jis atsisuko į Agnę. Ji nieko nesakė. Tylėjimas pasakė daugiau negu bet koks prisipažinimas.
Tada Lina išsitraukė iš kišenės antrą dalyką — užklijuotą voką, kurį nešiojosi nuo sekmadienio. Agnė pastebėjo žymę kampe greičiau nei Marius. Jos veidas akimirksniu pasikeitė.
Lina padėjo voką tarp jų.
Marius spoksojo į jį.
— Lina, — sušnibžde jis, — ką tu padarei?
Ji pakišo vieną pirštą po antspaudu. Agnė žengė žingsnį atgal.
Lina atplėšė voką.
Viduje — atspausdintas laiškas iš Audriaus, Mariaus verslo partnerio ir bendrasavininkio, atsakęs vakar, sekmadienį. Trys sakiniai, bet jų svoris buvo lygus visai šeimos santaupai. Audrius rašė, kad jau kurį laiką stebi, kaip bendros įmonės sąskaitos tuštinamos "reprezentacinėms kelionėms", kad Agnė Šimkutė niekada nebuvo oficiali verslo partnerė, tik buvusi Mariaus asistentė, pakeista į "projektų koordinatorę" prieš metus — tuo pačiu laiku, kai Marius jai pirmą kartą apmokėjo viešbutį Klaipėdoje. Ir kad bendrovės valdyba jau rytoj posėdžiauja spręsti dėl Mariaus pašalinimo iš direktorių tarybos.
Lina garsiai, bet tyliai, perskaitė paskutinį sakinį:
— "Marius, jei tai, kas rašoma apskaitoje, tiesa, tu prarandi ne tik mane kaip partnerį. Tu prarandi įmonę."
Agnė nebandė nei ginčytis, nei teisintis. Ji tik atsisėdo atgal į savo vietą, miego kaukę nusiimdama, žiūrėdama į iliuminatorių, kur už debesų jau matėsi Prancūzijos pakrantė.
Marius sėdėjo prie lango, laikydamas voką drebančiomis rankomis.
— Tu žinojai apie viską. Dar prieš Klaipėdą.
— Žinojau apie suknelę kabykloje, kurios niekada nebuvo mūsų spintoje, — pasakė Lina. — Žinojau apie SMS, kurį nutrynei per greitai. Devynerius metus mokiausi skaityti tavo veidą, Mariau. Tiesiog niekada nenorėjau tikėti, ką skaičiau.
Reisas nusileido po trijų valandų Šarlio de Golio oro uoste. Marius ir Agnė nebeturėjo jau ką pasakyti vienas kitam. Iš lėktuvo jie išlipo atskirai, be bagažo nešimo paslaugų, be šypsenų stiuardesėms. Lina stovėjo prie durų, linksėdama kiekvienam keleiviui, kaip ir visada.
Praėjo šešios savaitės. Advokatė Vilniuje, ponia Rūta Jankauskaitė, kurią Lina susirado per draugę iš skrydžio įgulos, padėjo surašyti skyrybų sutartį. Namas Žvėryne, kurį jie pirko prieš septynerius metus, buvo registruotas abiejų vardais — pusė jo, apie šimtą dvidešimt tūkstančių eurų vertės, atiteko Linai be ginčo, kai paaiškėjo, kad Marius bendrovės pinigus naudojo asmeniniams tikslams ir valdyba jį pašalino iš direktorių vos per savaitę po Paryžiaus skrydžio.
Rūta padavė Linai paskutinį dokumentą pasirašyti pirmadienio popietę, savo kabinete Konstitucijos prospekte. Lina paėmė rašiklį, pasirašė po savo vardu, uždėjo datą ir užantspaudavo voką su namo perleidimo aktu — tą, kurį reikėjo perduoti notarei dėl nuosavybės perrašymo tik jos vardu.
— Tai viskas? — paklausė Rūta.
— Tai viskas, — atsakė Lina.
Ji išėjo iš kontoros, įsidėjo voką į rankinę ir nuvažiavo tiesiai į banką Gedimino prospekte uždaryti bendrą sąskaitą, kurioje dar buvo likę trys tūkstančiai eurų — pinigai, kuriuos Marius vadino "atsargine kelionių sąskaita". Banko darbuotoja uždarė sąskaitą per penkias minutes. Likutis buvo perkeltas į Linos asmeninę sąskaitą.
Tą vakarą Lina pakeitė spyną į savo butą Žvėryne — naują spyną, kurios kodo neturėjo nei Marius, nei kas kitas. Ant stalo paliko tik vieną daiktą: mėlyną kaklaraištį, sulankstytą ir padėtą viršuje ant kartoninės dėžės su likusiais Mariaus drabužiais, kuriuos jis turėjo pasiimti iki penktadienio.
Trečiadienį paskambino Marius. Lina pažiūrėjo į ekraną, palaikė telefoną rankoje kelias sekundes ir padėjo jį ant stalo, neatsiliepusi.
