Vilniaus restorane „Vėtrungė" prie Trakų gatvės tą šeštadienį kvepėjo baltomis lelijomis ir šampanu. Du šimtai svečių, kristalo taurės, orkestras iš Kauno – Dominykas Vaitkus vedė Eglę Rimkutę, tą pačią, kurią jam parinko tėvas, didžiausios Lietuvoje statybų bendrovės savininkas.
Dominykas stovėjo prie altoriaus balta eglute dekoruotoje salėje ir žiūrėjo į duris, iš kurių turėjo įžengti nuotaka. Bet pirmiau pro jas įslinko kažkas kitas.
Mergaitė, gal septynerių, basomis kojomis ant parketo. Suknelė – pilka, nuplyšusi, lyg būtų velkama trečią dieną. Plaukai susivėlę, ant veido – dulkės iš kelio. Rankose ji laikė nuotrauką, tokią suglamžytą, kad kampai buvo visiškai nutrinti.
Salė nutilo.
Eglė, jau stovėjusi šalia tėvo prie durų, suraukė nosį.
– Kas čia atsitiko? Kodėl apsauga neveikia?
Vienas iš apsaugos vyrų žengė prie mergaitės, bet ta nė nepajudėjo. Ji žiūrėjo tiesiai į Dominyką.
– Aš tik norėjau, kad mama nenueitų į dangų, – pasakė ji.
Salėje – tyla, tokia, kad buvo girdėti, kaip dega žvakės.
Dominykas žengė artyn, atsitraukė nuo altoriaus, nepaisydamas, kad orkestras dar tebelaukė signalo groti maršą. Jis pasilenkė prie mergaitės ir pažvelgė į nuotrauką jos rankose.
Ten buvo moteris. Jauna, besišypsanti, su ilgais kaštoniniais plaukais, stovinti prie Neries krantinės. Jis atpažino šią nuotrauką – jis pats ją fotografavo, prieš šešerius metus, telefonu, kurio jau nebeturėjo.
Rūta.
Kraujas nutekėjo iš veido.
– Kaip tavo mamą vardu? – paklausė jis, balsas virpėjo.
– Rūta, – atsakė mergaitė.
Eglė priėjo ir sugriebė jo ranką prie alkūnės.
– Dominykai, sėsk. Tu mus gėdini prieš visą miestą.
Jis nusitraukė jos ranką. Pirmą kartą per šešerius metus nepaklausė nei Eglės, nei savo tėvo, kuris jau stovėjo salės priekyje su tokiu veidu, lyg būtų praradęs visą investiciją.
– Kur tavo mama dabar? – paklausė jis mergaitės.
– Ligoninėje. Santaros klinikose. Jai labai skaudu.
Jis pakėlė ją į glėbį, nelaukdamas nei fotografo, nei tėvo riksmo už nugaros, ir išbėgo pro pagrindines durų, palikdamas už savęs byrantį vestuvių ceremonialą, suglamžytas gėlių puokštes ir Eglę, stovinčią balta suknele vidury salės kaip paminklas sau pačiai.
Taksi iki Santaros klinikų jam atrodė ilgiausia kelionė per visą gyvenimą. Mergaitė, kuri pasisakė, kad jos vardas Marta, tyliai sėdėjo šalia, laikydama nuotrauką abiem rankomis, kaip ką tik gautą relikviją.
– Kaip tu mane rasdavai? – paklausė jis.
– Mama vis rodydavo man tą nuotrauką ir sakydavo, kad tu geras žmogus, tik gyveni toli. O tada gydytoja pasakė, kad mama gali nueiti pas Dievą. Aš nuėjau pas tetą Vilhelminą, ji pasakė, kur vyks tavo vestuvės. Ir aš nuėjau.
Septynerių metų mergaitė viena atvažiavo iš ligoninės į restoraną autobusu, tris stoteles, su nuplyšusia suknele ir nuotrauka rankose, kad sustabdytų tėvo vestuves. Dominykas nieko neatsakė, tik stipriau suspaudė jos ranką.
412 kambaryje, trečiame aukšte, oksigeno aparatas tyliai pypsėjo. Rūta gulėjo balta, suvargusi, žymiai lengvesnė nei jis prisiminė. Kraujo vėžys, paskutinė stadija – tai jam pasakė gydytoja koridoriuje, kol Marta laukė prie durų su slaugytoja.
Rūta atmerkė akis ir pažino jį akimirksniu, kaip tik tokios akys pažįsta – nerodydama nuostabos, tik nuovargio.
– Kaip tu čia atsidūrei? – paklausė ji vos girdimai.
– Marta mane atrado, – atsakė jis ir atsisėdo ant lovos krašto. – Rūta, kodėl nepasakei? Prieš šešerius metus. Kodėl nepasakei, kad nešioji vaiką?
Jos lūpos sudrebėjo. Ir ji papasakojo, ko jis nežinojo: kad jo tėvas, Vigantas Vaitkus, atvažiavo prie jos buto Žirmūnuose, pasakė, kad Rūta niekada nebus vertinga šeimai, kurioje svarbūs titulai ir pinigai, davė jai voką su pinigais ir pareikalavo nedelsiant dingti iš Dominyko gyvenimo. Rūta tada nežinojo, kad nešioja vaiką. Kai sužinojo, pinigai jau buvo išleisti pirmiems mėnesiams nuomai, o vokas – atiduotas atgal, nes ji nenorėjo tų pinigų. Ji dirbo siuvėja, vėliau valytoja, augino Martą viena, Molėtų rajone pas tetą, vėliau Vilniuje nuomojamame kambaryje.
Dominykas išbėgo iš kambario koridoriumi ir atrado tėvą, stovintį prie lifto – Vigantas atvažiavo pats, suprasdamas, kad sūnus nebesigrąžins į vestuves.
– Tu melavai man šešerius metus, – pasakė Dominykas, nekeldamas balso, bet taip, kad koridoriuje stovintys žmonės sustingo. – Tu turi anūkę. Ji septynerių. Ji šiandien pati viena atvažiavo per visą miestą, kad surastų tėvą, kurio aš nežinojau turintis.
Vigantas bandė kalbėti apie šeimos verslą, apie Eglę, apie akcijas su Rimkučių koncernu, apie trisdešimt metų statytą reputaciją. Dominykas jo nebeklausė.
Praėjo trys savaitės. Rūta negrįžo iš ligoninės namo – kraujo vėžys buvo per toli pažengęs, kad gydymas galėtų pakeisti baigtį, bet transplantacijos centro gydytoja Aušra Petrauskienė rado donorą ir pavyko stabilizuoti būklę pakankamai, kad Rūta galėtų grįžti namo bent kuriam laikui. Dominykas apmokėjo visą gydymą – trisdešimt aštuonis tūkstančius eurų, kuriuos pervedė be tėvo žinios iš savo asmeninės sąskaitos, nes tėvo įmonėje jo vardu nebuvo nė cento, kurio tėvas negalėtų atšaukti.
Jis parsivežė Martą ir Rūtą į savo butą Žvėryne. Advokatas parengė dokumentus tėvystei pripažinti ir pateikė juos per notarą – antstolio patvirtintą pareiškimą, kad Marta Vaitkytė yra jo dukra, su visomis iš to kylančiomis teisėmis į turtą.
Eglė atvyko po mėnesio, nelaukta, su savo advokatu, reikalaudama grąžinti dovanų pinigus, kuriuos šeima jau buvo išleidusi vestuvių organizavimui – dvylika tūkstančių eurų. Dominykas ją priėmė virtuvėje, kol Marta piešė prie stalo, o Rūta miegojo kitame kambaryje.
– Aš tau pervedžiau pinigus per advokatą dar praėjusią savaitę, – pasakė jis ramiai. – Pažiūrėk banko sąskaitoje. Daugiau tarp mūsų nebėra apie ką kalbėtis.
Eglė pažvelgė į Martą, piešiančią žalia flomasteriu namą su dviem langais, ir išėjo nepasakiusi nė žodžio.
Vigantas pasirodė pačioje pavasario pradžioje, kai sniegas Vilniuje jau buvo nutirpęs. Jis atsistojo prie durų, pirmą kartą per tiek metų neturėdamas, ką pasakyti. Dominykas neatidarė durų plačiai – tik tiek, kad tėvas pamatytų koridoriuje stovinčią Martą, laikančią tą pačią nuotrauką, tik jau įkeltą į naują, baltą rėmelį.
– Jei norėsi pažinti anūkę, – pasakė Dominykas, – pirmiausia atsiprašysi jos mamos. Žodžiu ir raštu, kad ji suprastų, jog niekas daugiau negali iš jos šito atimti.
Durys užsidarė. Vigantas stovėjo laiptinėje ilgai, žiūrėdamas į numerį ant durų, kol lifto šviesa automatiškai užsidegė ir užgeso.
